Svėdasiškiai svėdasiškiams… („Anykšta“, Nr. 50, 2016-06-23)

Sekmadienį Svėdasų bibliotekos meno galerijoje buvo atverta svėdasiškio Raimondo Guobio fotografijose užfiksuotų svėdasiškių portretų paroda „Pragiedrulių žemės veidai“.
Muziejininkas, daugelio knygų apie Aukštaitijos parapijas autorius, “Anykštos” redakcijos bendradarbis, Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas, tautotyryrininkas R. Guobis dėkojo Aukščiausiam, kad kaip svėdasiškis gimė ir dabar tarp svėdasiškių gyventi gali.

Smuiku bibliotekoje griežė Vaižganto išpopuliarintą svėdasietišką melodiją „Kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu tinginiauju“ Austėja, parodos autorius R. Guobis kalbėjo apie svėdasietišką dvasią – nuoširdumą, švelnų humorą, gerumą, artimo meilę ir kartais svajonėse prisilpstantį darbštumą, kurį užmojis, aistra papildo ir didžius darbus nuveikti paskatina.
R. Guobis pasakojo apie parodos gimimą – lemtingą sugrįžimą į Svėdasus, bendravimą su daugybe žmonių, didžią laimę vis labiau ir labiau gimtojo kraštelio dvasią suprasti, ja gyventi, stebuklo atšvaitus lydėjusius parodos rengimą, 28 vaizdų parinkimą ir mielus, šviesius visiems pažįstamų žmonių veidus.
Ekspoziciją atveria ir užveria vaizdai su šimtametėmis – Brone Valuntiene iš Butėnų ir Adele Gajauskiene iš miestelio – viena dar ilgai gyventi žada, o antroji taip greit prabėgusiu šimtmečiu stebisi.
Po kiekviena nuotrauka ranka surašytas susimąstyti kviečiantis, užfiksuotam žmogui būdingas tekstas. Tarsi visi nuostabiausieji žmonės būtų draugėn susirinkę; šventoje Tėvynės šventės valandoje trispalvę kelia Kazimiera Raščiūtė, susimąstęs Kovo Juzukas, procesijos ir atlaidų vaizdų šventę įrėmina du maršalkos, du Antanai – šviesiu sidabru spindintį kryžių laikantis Stasiškis, bei patikimai „barškančios“ vėliavos kotą suspaudęs Ralickas. Vakaro šviesoje susimąstęs patriarchas Bronius Neniškis, išdidžiai žvelgia tikras svėdasiškis Kazimieras Rimša, kauptukais pavasario daržus kultūrina Eupraksija ir Antanas Bimbos, sėkmingą siuvėjos karjerą aptaria Vitolda Neniškienė, apie „smetonlaikio“ galimybes prataria Aldona Čeplinskienė, gyvenimą kaime su poezija sulygina prie karvutės prisiglaudusi Stasė Kazlauskienė, naujienų teiraujasi Jonas Beleckas, liaudies dainos neapleidusi Fausta Palskienė, šalia kurios ir mano Motulė šypsosi, ir į mano klausimus atsiliepti labai nenorinti Veronika Jasaitienė, šventos „Mažosios Studijos“ valandos sulaukusi Fausta Kirdeikienė, procesijos rimtyje apstingusi Pranciška Puzelienė …
“Visų nei nesuminėsiu, visko neišsakysiu, čia ateit ir pasižiūrėt, įsižiūrėt reikia. Iš viso net 34 žmonių veidai, galėjau dar kitą tiek pridėti, bet jau galerijos erdvės sutalpinti nevaliojo.
Matyt, dar vieną, o gal ir ne vieną tokia parodą surengti reikės, gal net ir albumą su plačiais vaizdų aprašais išleisti vertėtų. Juk tie žmonės kaip legendos, kaip didžiausias mūsų turtas, kaip lobynas neišsemiamas ir neįkainuojamas, brangesnis už viską pasaulyje”.- sakė R. Guobis.
Už galimybę parodyti visuomenei svėdasiškių portretus R. Guobis dėkojo rėmėjui Algimantui Čeplinskui bei parodą paruošti pagelbėjusiai Rūtai Stanevičienei ir galeriją kuruojančiai bibliotekininkei Astai Medinienei.