Seimas, labai ilgai dvejojęs dėl maisto produktų antkainių apribojimo, abejojo pagrįstai, nes tai, ką jis antradienį priėmė, iš esmės yra grįžimas prie sovietinio rinkos reguliavimo, teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Giedrius Kadziauskas.
Pasak jo, paprastai Seimas nesiimdavo taip greitai reguliuoti kainų, kurios akivaizdžiai nusistovi rinkoje. Čia nėra infrastruktūros sritys, kur įprastas šioks toks reguliavimas ir žmonės lengviau jį supranta. Seimas, labai ilgai dvejojęs dėl maisto produktų antkainių apribojimo,
abejojo pagrįstai, nes tai, ką jis antradienį priėmė, iš esmės yra
grįžimas prie sovietinio rinkos reguliavimo, teigia Lietuvos laisvosios
rinkos instituto (LLRI) ekspertas Giedrius Kadziauskas.
Pasak jo, paprastai Seimas nesiimdavo taip greitai reguliuoti kainų,
kurios akivaizdžiai nusistovi rinkoje. Čia nėra infrastruktūros sritys,
kur įprastas šioks toks reguliavimas ir žmonės lengviau jį supranta.
Eksperto manymu, politikai rėmėsi klaidinga prielaida, kad prieš metus
kainos gana stipriai pakilo dėl mažmeninėje prekyboje įmonių taikomų
per didelių antkainių. Tuo tarpu kainos kilo dėl padidėjusios paklausos
ir iš dalies bendros situacijos rinkoje, pavyzdžiui, nederlingumo.
LLRI vyresniojo eksperto Žilvino Šilėno teigimu, sąvokos antkainis nėra
nei ekonominėje plotmėje, nei kur nors numatyta įstatymuose. "Tai tik
parodo Seimo narių ekonomikos supratimą. O realiai prekių kainos nėra
nustatomos kaip sąnaudos ir kažkoks antkainis – yra paklausa ir
pasiūla, pagal tai prekybos centrai bei kiti pardavėjai nustato tokias
kainas, kurios yra efektyviausios", – Eltai teigė ekspertas.
G.
Kadziausko nuomone, remtasi visiškai netinkamomis prielaidomis ir
visiškai neaišku, kaip tas įstatymas galėtų veikti. "Į tuos 15 ar 20
proc., kurie numatyti įstatyme, lyg ir turėtų būti įskaičiuojama ir
visa tai, ką prekybininkas padaro su tuo produktu, kad jis pasiektų
galutinį vartotoją. Tai ir transportavimo, ir sandėliavimo išlaidos, ir
parduotuvės įrengimas, ir ten dirbančių žmonių atlyginimai, nors
įstatymų leidėjas lyg ir galvoja, kad čia eina kalba tik apie pelną,
kurį gauna prekybininkai", – sakė G. Kadziauskas.
Pasak jo,
sąnaudos prekei pateikti tam tikrais atvejais gali būti didesnės už tą
15 ar 20 proc., todėl vienos ar kitos prekės apskritai gali nebelikti
rinkoje. Jeigu, pavyzdžiui, pirktas kilogramas daržovių, kainuojantis 1
litą, o jį leidžiama parduoti daugiausia už 1,20 lito, tačiau atvežimas
kartu su kitomis sąnaudomis sudarė 30 centų, vadinasi, tokios prekės
nebeapsimoka pateikti vartotojui.Vienas iš šio įstatymo padarinių bus,
kad dalis prekių dings iš apyvartos.
Be to, anot Ž. Šilėno,
šiame įstatyme mažmeninė ir didmeninė prekyba yra sudedamos į tą pačią
vietą, skiriasi tik maksimalus antkainis. "Tačiau didmeninėje rinkoje
parduoda verslas verslui, o mažmeninėje verslas pardavinėja prekes
galutiniam vartotojui. Tų dalykų suplakimas yra visiškai nepagrįstas",
– pažymi jis.
Tačiau pagrindinis šio įstatymo trūkumas, pasak
Ž. Šilėno, yra jo vykdymo kontrolė: "Įsivaizduokime, kokio dydžio
reikės valstybinio aparato, kad būtų galima sukontroliuoti, už kiek
verslas nusipirko konkrečią prekę ir už kiek ją parduoda. Prekybos
centruose prekių pavadinimų yra šimtai tūkstančių, o pagal šitą
įstatymą turės būti kažkoks kontrolės mechanizmas, institucija, kuri
turės kontroliuoti. Tai milžiniškas planinės ekonomikos darbas".
Kita pasekmė, anot ekspertų, – neproporcinga ir nesuvokiamo dydžio
bauda. Didžiosiose parduotuvėse esančioms keliasdešimt tūkstančių
pavadinimų prekėms "sugaudyti" konkretų procentą, kiek kiekvienos jos
kainos sudaro sąnaudos ir kokia galutinė kaina turėtų būti palyginus su
įsigijimo kaina, rizika yra labai didelė. Numatyta bauda iki 5 proc.
mėnesinės apyvartos yra akivaizdžiai neadekvati savo dydžiu
potencialaus pažeidimo galimybei. Tai irgi vers prekybininkus mažinti
asortimentą.
Be to, ši problema gali būti sprendžiama
"panaikinant" patį gamintoją – kad nebebūtų įsigijimo sandorio, pvz.,
jei didysis prekybos tinklas pats tampa konservų ar kitų maisto
produktų gamintoju, jis iš nieko nebeįsigyja prekių ir, pagal įstatymo
formuluotę, jis jau gali taikyti bet kokią jam norimą kainodarą.
Šis įstatymas, nors daugiausia skirtas apsaugoti tiekėjus, gali
atsisukti kitu kampu – viena vertus, prekybos centrai galės dalies
tiekėjų atsisakyti, kita vertus, jie patys galės nusipirkti tiekėją ir
įeiti į šitą verslo dalį – maisto produktų gamybą, kad nebebūtų
sandorio "pirkimas iš gamintojo". Jeigu pats tampi gamintoju, tu iš
savęs nebeperki. "Tai gali lemti labai didelius pokyčius mažmeninės
prekybos rinkoje", – sakė G. Kadziauskas.
ELTA primena, kad
Seimas antradienį apribojo maisto produktų antkainius. Pagal itin
vieningai priimtą įstatymo pataisą, įmonės, prekiaujančios maisto
produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje
realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris
didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų produkto
įsigijimo kainos, o mažmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 20
procentų produkto įsigijimo kainos.
Už šios normos pažeidimą numatyta 5 procentų įmonės mėnesinės apyvartos dydžio bauda.
Už atitinkamą Kainų įstatymo pataisą balsavo 81 Seimo narys, šeši
parlamentarai – trys "tvarkiečiai", du socialdemokratai ir Tautos
prisikėlimo partijos narė Donalda Meiželytė-Svilienė – per balsavimą
susilaikė. Prieš nebalsavo nė vienas Seimo narys.
