Rievės

Mane kiekvieną dieną veža. Rimtai. Ir ne tik dėl to, kad aš gyvenu nuostabiame Anykščių krašte. Aš naudojuosi viešuoju transportu. Taip, kai šiandien kiekvienas šeimos narys turi po automobilį, kelionė autobusu atrodo kažkas iš praėjusio amžiaus, tačiau tai ir yra tas dalykas, dėl kurio bent kartą per savaitę siūlyčiau iš patogaus automobilio persėsti į autobusą ir pačiam įstikinti ar tiesiog prisiminti, kiek nedaug Anykščių rajone yra pažengusi viešojo susisiekimo sritis ir kiek čia slypi įvairiausių įdomybių bei keistenybių.

Anykščių autobusų stotis. Čia, o ne kažkur centrinėje miesto gatvėje ar išpuoselėtame kairiajame Šventosios upės krante, verda tikrasis anykštėniškas gyvenimas. Kiekvieną dieną iš autobusų stoties sostinės link išjuda beveik sausakimši autobusai, nes anykštėnai sostesnio duonos kąsnio būsiamame kurorte uždirbti dažniausiai neturi kur. Kavarsko, Kurklių, Viešintų pusėn traukia kaimiečiai – jų rankose plastikiniai prekybos centrų maišeliai su kukliais pirkiniais. Kaimų parduotuvėse juk gerokai brangiau ir praktiškai niekada nebūna akcijų. Darbo pabaigoje autobusų stotin plusteli darbininkai – ne vienas jų iki autobuso likus kelioms minutėms, skuba į čia pat įsikūrusią parduotuvę, perka alaus ir ant autobusų stoties laiptų vienu mauku išgeria. Tuomet išsitraukia cigaretę, užsirūko, čia pat visiems po kojomis nusispjauna ir skuba į autobusą. Autobusų stotyje veikia ir alaus baras. Kažkodėl jo darbo laikas tik iki ketvirtos valandos. Gal ir gerai, nes ne vienas keleivis pramigtų ir paskutinį autobusą. Autobusų stotis vasarą gerokai ištuštėjusi – moksleiviams atostogų metas, tačiau jau netrukus čia gyvenimas tiesiog kunkuliuos.
Autobusai. Tiems, kurie dar prisimena senus gerus laikus, kai į mokyklą tekdavo važinėti sovietiniais autobusais „Paz“ ar „Laz“, gerokai pasisekė. Šiuolaikiniai, tačiau jau gerokai išklerę vietos autobusai yra tokie nedideli, kad juose sunkiai pavyksta po sėdynėmis surangyti savo kojas. Tiesa, net ir kokių 15 vietų autobusiukas yra ypač talpus – prasidėjus mokslo metams, į į jį be jokio vargo sutelpa maždaug 30 keleivių. Vietinio susisiekimo maršrutais kartais važiuoja ir „verslo klasės“ autobusai – su minkštomis sėdynėmis, tačiau tai greičiausiai yra ekskursijoms skirti autobusai ir į maršrutus išsiunčiami tik ekstra atvejais. Kai kuriais autobusais keliaujant, neatsiveria nei vienas jo langas, todėl keleiviai vasarą jaučiasi lyg pirtyje ( keletas vantų salone būtų visai ne pro šalį). Autobusuose labai daug dulkių, tačiau tai labai praverčia, kai ant sėdynės atlošo kažkam parūpsta užrašyti savo telefono numerį ar palikti kitą informacinį pranešimą – nereikia rašiklio, o ir negadinamas autobuso inventorius. Autobusose kartais groja muzika.Kadangi Anykščiuose geriausiai „traukia“ Lietuvos radiją, keleiviai ypač yra gerai informuojami apie Lietuvos ir pasaulio įvykius. Kai kurie vairuotojai jaučiasi lyg radijo klausytų savo namuose, todėl kartais tenka užsikimšti ausis. Vietinio susisiekimo maršrutais taip pat važiuoja ir keletas išskirtinių autobusų – su „akvariumais“ languose ( tarp langų stiklų pribėgę vandens, kuris važiuojant smagiai teliuskuoja ir dėl to keleiviams būna labai linksma keliauti).
Keleiviai. Labiausiai erzinančios yra dvi keleivių kategorijos – tie, kurie nemėgsta praustis ir moksleiviai. Prasidėjus mokslo metams, sėdimosios vietos yra skirtos tik moksleiviams, kurie autobuse nevengia garsiai keiktis ir kitaip blevyzgoti. Suaugusieji autobusų keleiviai retai diskutuoja Anykščių rajono politinėmis temomis ir mieliau tarpusavyje dalinasi kasdieniais rūpesčiais apie vaikus bei darbus.
Vairuotojai. Autobusus vairuoja „geri“ ir „negeri“ vairuotojai. „Geri“ yra tie vairuotojai, kurie keleiviams paprašius, juos iš autobuso išleidžia ne autobusų sustojimo vietose, o ten, kur žmonėms patogiau ir arčiau.Kartais autobusus vairuoja net pats UAB „Autovelda“ direktorius Vladislavas Preidys.Keleiviams kelionės bilietai neišduodami.Matyt, taip saugomasi nuo bereikalingų šiukšlintojų, taupomas popierius ir sprendžiamos kitos ekologinės bei socialinės problemos.

***
Keista, kad iki šiol Anykščių autobusų stotis nėra išnaudojama turizmo reikmėms. Tai – unikalus, sovietmetį menantis objektas, atskleidžiantis rajono raidą bei vietos valdžios ir verslo požiūrį į eilinį anykštėną.
Anykščių rajono savivaldybės administracija šią vasarą paskelbė viešąjį konkursą „Vežėjo parinkimo aptarnauti vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutus pirkimas“. Viliatės dar vieno liberalų proveržio? Kai iš prabangių tarnybinių automobilių bent kartais valdininkai persės į viešąjį transportą, įsiklausys į jais važinėjančių žmonių problemas bei lūkesčius ne tik prieš rinkimus, rimtų pokyčių bus galima tikėtis ne tik viešojo susisiekimo, bet ir kitose srityse.