Simonos Bagdonaitės nuotr.
Garbingą istorinę praeitį menantys, lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, tautos šviesuolio kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto aprašyti, išgarsinti Malaišiai rugsėjo 17-ąją prisipildė žmonių klegesio. Į šį nuošalų Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos pakraštyje esantį Vaižganto gimtąjį sodžių tą šeštadienį suėjo, suvažiavo būriai žmonių.Svėdasų seniūnija, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus ir asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ čionai visus sukvietė į tradicinį- jau aštuntąjį kartą organizuojamą respublikinį renginį- „Vaižgantines“. Nuo pat vidurdienio iki pavakarių šičia netrūko įvairių atrakcijų, pramogų, kasmet puoselėjamų tradicijų ir, žinoma, staigmenų, malonių siurprizų. Bet apie visa tai šiame foto reportaže norėtųsi papasakoti plačiau.
Foto paroda, spaudos leidiniai ir…obuoliai
Tie, kas dalyvavo „Vaižgantinėse“ praėjusių metų rugsėjyje, turėjo puikiausią progą tas įspūdingas akimirkas vėl prisiminti. Na, o pernai Malaišiuose nebuvusieji galėjo bent jau pamatyti šio dvasingo ir prasmingo renginio vaizdus nuotraukose. Organizatoriai pasirūpino ant senų kaimo trobų sienų surengti foto parodą „2015-ųjų „Vaižgantines“ prisimenant…“ Tradiciškai kasmet „Vaižgantines“ fiksuoja, o po to surengia parodas du vietiniai fotografijos meno entuziastai Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė Simona Bagdonaitė ir Lietuvos kariuomenės logistikos tarnybos karys Raimundas Kovas. Ši tradicija nebuvo pažeista ir šiemet- tokia nuotraukų paroda vėl visus pradžiugino ir maloniai nustebino. Kiekvienas prisiminimui galėjo pasiimti ir ką tik išleistą naujausią neperiodinio kultūros ir istorinėmis temomis rašančio laikraščio „Pragiedrulių žemė“ numerį, net kelis naujus lankstinukus, parengtus Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“. Bevartant leidinius, apžiūrinėjant spaudą, susipažįstant, susitinkant seniems pažįstamiems ar giminaičiams, nuoširdžiai bendraujant, belaukiant renginio pradžios ne vienam parūpo paragauti gardžių obuolių, kurių šventės organizatoriai parūpino net dvi didžiules dėžes…
Išreikšta pagarba gyviesiems ir Amžinybėn išėjusiems
„ …Poetingas tai kraštas, pilnas giliausios senovės atminimų… Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne pramanyti…“. Tokiais Vaižganto prisiminimuose įrašytais žodžiais aštuntąsias „Vaižgantines“ pradėjo renginio vedėja svėdasiškė Ramunė Lapienytė, po to, kai dvi dainas atliko Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriaus meno mėgėjų kolektyvas ir uteniškių „Bočių“ bendrijos ansamblis. Pristačius gausų būrį svečių, virš plačių Malaišių laukų, kalvų ir klonių nuaidėjo trys patrankos salvės. Jas tradiciškai dovanojo šventės dalyviams anykštėnas kalvių kalvis, meninės kalvystės puoselėtojas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys Bronius Budreika, atsigabenęs savo rankomis sukonstruotą, sumeistrautą patranką iš Anykščių, ir Kunigiškių seniūnaitijos seniūnaitis Pranas Maišelis. Buvo saliutuojama už Tėvynę Lietuvą, už istorinę praeitį menančius Malaišius ir malaišiečius, tarp kurių ir garsusis rašytojas, tautos švietėjas, blaivintojas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, o trečioji patrankos salvė skirta visiems „Vaižgantinių“ dalyviams ir Vaižganto premijų laureatams. Liko nepamiršti ir Amžinybėn išėjusieji, tylos minute pagerbtas mirusių „Vaižgantinių“ dalyvių ir Vaižganto premijos laureatų Justino Marcinkevičiaus, Filomenos Taunytės, Jono Mikelinsko, Gintauto Iešmanto šviesus atminimas.
Įteiktos net trys premijos
Kaip ir kasmet, per „Vaižgantines“ buvo pagerbti du nauji Vaižganto premijų laureatai. Penkioliktuoju respublikinės literatūrinės premijos, kurią įsteigė Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, laureatu šiemet tapo rašytojas, publicistas vienuolis pranciškonas (OFM), Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios kunigas, katalikų radijo stoties „Mažoji studija“ vadovas Julius Sasnauskas už knygą „Kaip buvo pradžioje“ bei pastarųjų metų publicistinę veiklą, prasmingai atskleidžiančią ėjimą prieš srovę ir kasdienių gražių esmių teigimą.
Aštuntoji Svėdasų seniūnijos ir Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ premija „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“ šiemet paskirta svėdasiškiui tautodailininkui, medžio drožėjui, skulptoriui Aleksandrui Tarabildai. ( Premijos šiųmetinis mecenatas- Medžiotojų klubas „Svėdasai“).
Abu laureatai buvo pagerbiami atskirai, po kiekvienos premijos įteikimo padarant muzikinę pauzę, kurią užpildė svėdasiškių ir uteniškių ansamblių atliekamos skambios dainos.
Prestižinę respublikinę Vaižganto premiją laureatui įteikė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius rašytojas Antanas Šimkus. Svėdasiškių premijos laureato pavardę paskelbė seniūnas Valentinas Neniškis. Abu laureatai susilaukė didelės pagarbos ir dėmesio. Svėdasiškiai jiems uždėjo ąžuolo lapų vainikus, įteikė gėlių ir suvenyrų. Naujuosius laureatus sveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Sargūnas, Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko pavaduotojas Ramutis Oleka ir daugybė kitų „Vaižgantinių“ dalyvių. O Rokiškio krašto ūkininkas Vytautas Šlikas juos pasveikino įteikdamas įspūdingos naminės duonos kepalus. Abiems „vaižgantietiškų“ premijų laureatams teko garbė pasėdėti ir dailiame krėsle, kurį specialiai „Vaižgantinėms“ sukūrė tas pats auksarankis svėdasiškis medžio skulptorius Aleksandras Tarabilda ir pats tądien tapęs laureatu…
Žinoma, šiems taip gražiai pagerbtiems bei įvertintiems kūrėjams buvo skirtos ir abiejų ansamblių atliekamos dainos.
Dėkodamas už tokį gražų jo pagerbimą ir kūrybinės veiklos įvertinimą penkioliktosios literatūrinės Vaižganto premijos laureatas kun. Julius Sasnauskas prisipažino, kad šioje vietovėje, kurioje gimė ir augo Vaižgantas, lankosi pirmą kartą.
Ir tuo labai džiaugiasi. Juk sakoma, kad, norint geriau pažinti kūrėją, būtinai reikia pabūti jo gimtinėje. Iš tokio nedidelio Malaišių kaimelio išėjęs į gyvenimo kelią Juozas Tumas-Vaižgantas kaip kunigas spėjo padirbėti įvairiose Lietuvos parapijose ir visur palikti ryškų savo pėdsaką. Vaižgantas nelabai tikėjosi, kad jis išliks žmonių atmintyse, kad užmaršties bangos nepersiris per jo kūrybą, atliktus didžius darbus. Bet akivaizdu, kad atminimas apie šį garbingą žmogų gyvas žmonių širdyse. Prisimindamas savo vaikystę, laureatas sakė, kad jų namuose buvo visų labai mėgstama, skaitoma Vaižganto kūrinių knygelė. Tuomet trūko duonos, pinigų, bet motina vis tiek sugebėjo knygelę nupirkti. Jo paties didžiausia svajonė buvo turėti prieškariniais metais išleistus Vaižganto „Raštus“, ir tai svajonei buvo lemta išsipildyti. Bendraudamas su „Vaižgantinių“ dalyviais, jis sužinojo, kad Malaišiuose stovėjusi Tumų troba buvo nupirkta, nugriauta, išvežta ir perstatyta už kelių kilometrų esančiame Kalvių kaime. Todėl, sakydamas savo padėkos kalbą, laureatas kun. J. Sasnauskas tiesiai šviesiai pakvietė visus „susimesti pinigėlių ir atpirkti tą trobą, atstatyti ją Malaišiuose“. Ir, reikia pripažinti, kad toks pasiūlymas sulaukė daugelio žmonių pritarimo…
Svėdasiškis menininkas Aleksandras Tarabilda, padėkojęs už premiją ir jo adresu išsakytus sveikinimų žodžius, prisiminė Malaišiuose savo sukurtą skulptūrinę kompoziciją, skirtą Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjams. Šiemet jis tą kūrinį papildė dar vienu simboliu, įprasminusiu tris prasmingus žmonijos tikslus: meilę, grožį ir tiesą. Vaižganto dvasinga, patriotiška, be galo nuoširdi kūryba ne kartą tapo jo įkvėpimu, todėl medžio skulptūrose galima pamatyti meilės Dievui, Tėvynei, žmonėms, pagarbos tautos praeičiai motyvus.
Šventės metu buvo įteikta dar viena premija. Svėdasiškių draugijos „Alauša“ pirmininkas Algimantas Indriūnas įteikė Vaižganto giminaičio- svėdasiškio kunigo Aleksandro Papučkos vardu pavadintą „Meilės ir gerumo“ premiją, skiriamą jaunimui už jų atliktus gerus darbus arba sukurtus gražius rašinius apie meilę Dievui, Žmogui ir Tėvynei. Pirmoji tokia premija buvo įteikta Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos dešimtokei Aušrinei Neniškytei. Kaip teigė jaunąją laureatę pristatydama lietuvių kalbos
ir literatūros mokytoja Rimutė Kniežienė, Aušrinė yra labai aktyvi moksleivė, ji ir gerai mokosi, ir sportuoja, groja kanklėmis, gitara, dainuoja, dalyvauja skautų organizacijos veikloje. Premija įvertintame rašinyje ji papasakojo apie šviesios atminties savo senelį Bronių Neniškį, kuris buvo gerumo, nuoširdumo atspindys, visų gerbiamas ir mylimas žmogus.
Kun. A. Papučkos „Meilės ir gerumo“ premija taps kasmetine ir tradiciškai bus įteikiama per „Vaižgantines“.
Dovanų ir sveikinimų „lietus“
Ne tiktai premijų laureatai susilaukė sveikinimų ir dovanų. Visus „Vaižgantinių“ dalyvius sveikino, žymiojo malaišiečio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto atminimo puoselėtojams, šio tradicinio respublikinio renginio organizatoriams komplimentų negailėjo Lietuvos Respublikos Seimo narys Sergejus Jovaiša, kraštiečiai mokslininkai biomedicinos mokslų daktaras doc. Juozas Lapienis, tautodailininkas gamtos mokslų daktaras doc. Romualdas Šimkūnas, Anykščių rajono tarybos narys Donatas Krikštaponis. Žinoma poetė, populiarių dainų tekstų autorė, Seimo narė Dalia Teišerskytė visus renginio dalyvius pasveikino savo eilėraščių posmais. O „Vaižgantinių“ nuolatinis globėjas anykštėnas Seimo narys Ričardas Sargūnas grupei krašto šviesuolių, Vaižganto atminimo puoselėtojų, kultūrinės veiklos organizatorių ir rėmėjų įteikė šalies kultūros ministro Šarūno Biručio padėkas. Tokio įvertinimo sulaukė Svėdasų seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis, kraštiečiai mokslininkai doc., dr. Gvidas Kazlauskas, doc., dr. Romualdas Šimkūnas, aktorius Ferdinandas Jakšys, muziejininkas, kraštotyrininkas, žurnalistas Vytautas Bagdonas, spaustuvės- leidyklos UAB „Utenos Indra“ vadovai verslininkai Žaneta ir Antanas Kibickai, foto parodų organizatoriai Simona Bagdonaitė ir Raimundas Kovas. Rokiškio krašto ūkininkas Vytautas Šlikas didžiulius naminės duonos kepalus, palydėdamas nuoširdžiais palinkėjimų žodžiais, taip pat įteikė nemažam būreliui žmonių, tarp jų ir Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui, Vaižganto giminaičiui uteniškiui Vytautui Nakučiui, anykštėnui rašytojui Vaižganto premijos laureatui Rimantui Vanagui ir kt. Verslininkė, viena iš UAB „Utenos Indra“ vadovų Žaneta Kibickienė, kaip ir kasmet, keletą svėdasiškių pradžiugino įteikta laikraščio „Utenos krašto žinios“ prenumerata. Neliko skolingi ir „Vaižgantinių“ organizatoriai, iš visos širdies tarę padėkos žodžius rėmėjams ( tarp kurių buvo ir informaciniai rėmėjai laikraštis „Anykšta“, naujienų portalas „Anykšta“, žurnalas „Aukštaitiškas formatas“, renginio pagalbininkams įteikę atminimo dovanas.
Nors norinčių pasisakyti ir buvo nemažai, tačiau jų kalbos buvo trumpos, konkrečios, tad niekam neprailgo. Niekas iš dalyvavusių renginyje politikų net nebandė užsiimti rinkimine kampanija, agitacinėmis kalbomis, kas visiems irgi paliko malonų įspūdį.
Šalia gražių, mielų, šiltų pasisakymų technikos mokslų daktaro doc. Gvido Kazlausko kalboje nuskambėjo ir susirūpinimo gimtąja kalba, tautos kultūra, morale ir dorove frazės. Kraštietis mokslininkas, didžiuodamasis tokiu dvasingu renginiu kaip „Vaižgantinės“, teikiamomis Vaižganto premijomis, piktindamasis kai kurių leidinių publikacijomis, net siūlė įsteigti „antivaižgantišką“ premiją už lietuvių kalbos darkymą, antikultūros skleidimą.
Pakako ir staigmenų
Tikra staigmena galima pavadinti prieš 27 metus pasodintos 120 liepų alėjos, skirtos Vaižganto 120-osioms gimimo metinėms, paženklinimą. Svėdasų seniūnijos rūpesčiu kraštiečiai mokslininkai tautodailininkas doc., dr. Romualdas Šimkūnas ir doc., dr. Juozas Lapienis pagamino menišką akcentą iš medžio ir šventės dieną jį įrengė. O Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ parengė schemą su liepų alėjos sodintojų pavardėmis, kurią sumaketavo ir ant plastiko plokštės išspausdino leidykla- spaustuvė „Utenos Indra“. Tą schemą Malaišiuose visi galėjo apžiūrėti, o taip pat prisiminimui pasiimti ir tą proga išleistą specialų lankstinuką su liepų alėjos sodintojų pavardėmis.
Kai įsiliepsnojo Svėdasų girininkijos darbuotojų sukrautas laužas, o „Vaižgantinių“ dalyviai susibūrė po Malaišių klevais ir liepomis prie suneštinių vaišių stalo, čia visų laukė dar viena staigmena: kunigiškiečių ūkininkų Maišelių šeimos dovanoto ir ant ugnies iškepto avino mėsos ragavimas…
Dienai baigiantis vėl aprimo, ištuštėjo senieji Malaišiai. Atsisveikinta iki ateinančių metų, iki kito rugsėjo.
