Vos 2,5 kilometro pavažiavus nuo Skiemonių pietvakarių kryptimi pasitinka ūkinio pastato skliaute išpieštas kaimo pavadinimas „Želtiškiai“ ir abipus kelio išsibarsčiusios kaimo sodybos. Kadaise nemažo kaimo sodybų maža ir belikę. Pasak Skiemonių seniūno Stasio Steponėno, gyvenamąją vietą deklaruoja čia 19 žmonių, tačiau gyvena gerokai mažiau. Kaimas Lietuvai davė tokius šviesuolius kaip verslininką Joną Karvelį, miškininką Klemensą Alekną, savo gimtinės nepamirštantį kunigą Albiną Pipirą ir kitus. Kaimas ribojasi su Molėtų rajonu, kuriame vos už kelių kilometrų nuo kaimo centro yra Želtiškių dvaras. Per kaimą teka upelė Veteka, šalia siūruoja Želtiškių miškas.
Želtiškiai – nuo žalčių…
Pasiteiravus vietinių gyventojų apie kaimo pavadinimą, jie gūžčiojo pečiais ir spėjo, kad gal tai nuo žalčių, kurių drėgnose vietose ir dabar esama, o kaimas senovėje vadintas Žaltiškiais. Skiemonių parapijos metrikų knygose kaimas minėtas XVIII amžiuje, 1923-aisiais jame gyvenę bene pusantro šimto, o dvaro sodyboje – net 50 gyventojų. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, iš kaimo į Sibirą buvo ištremta net 15 kaimiečių.
Kaip prisimena kaime gimusi ir augusi Eugenija Pipiraitė–Kuodienė, kurios Pušalote gyvenantis dėdė kunigas Albinas Pipiras stengiasi surinkti ir išsaugoti kaimo istoriją ir pasirūpinęs gimtinę paženklinti kryžiumi, dar sovietmečiu kaime buvę daug linksmo jaunimo, į Skiemonis pėstute traukdavę, juk netoli…
Tikisi, kad naujam LR Seimui rūpės jaunimas
Išskirtinio gražumo ir jaukumo šimtamečio ąžuolo ir iš kaimo laukų surinktų žalioje vejoje išdėliotų akmenų apsuptoje sodyboje gyvena ūkininkų Eugenijos ir Almanto Kuodžių šeima. Susipažinę susirašinėdami dar būdami moksleiviais, jie laimingi jau 34 metus, pagyvenę vyro gimtinėje Panevėžyje, nuo 1999 m. gyvena Želtiškiuose.
Šiame kaime užaugusi E. Kuodienė žino ne tik gausios savo giminės, bet ir kaimo istoriją. „Vaikų ir jaunimo kadaise Želtiškiuose buvo daug. Antai dėdė yra suskaičiavęs, kad kaime prieš karą 34 sodybos buvę, o jose gyvenusios vienu metu kelios kartos. O vaikų tai ne po vieną ar du buvę. Mūsų giminėj vienoj šeimoj net 14 vaikų buvo gimę, mano amžino atilsio išėjęs tėtė buvo vienas iš šešių, – pasakojo E. Kuodienė. – O ir mūsų šeima nemaža, šioje sodyboje esame prisiregistravę devyni, nors mūsų vaikai Mindaugas, Vykintas ir Viktorija jau gyvena ir dirba Vilniuje. Susilaukėme anūkų. Vyriausiajai jau šešeri, o jauniausiam – vos pusė metukų“. Paklaustas, ar tokioje gražioje sodyboje užaugę vaikai nepasirinko žemdirbiškų profesijų, A. Kuodis sakė, kad ne, tačiau vaikai dažnai padeda darbuose ir, dirbdami 50 hektarų žemės, žmonių jie nesamdo. „Verčiamės avininkyste, nes žemės čia prastos. Mūsų ūkis ekologinis, tad jam keliami dideli reikalavimai“, – sakė A. Kuodis, beje, pastebėjęs, kad patys jie verčiasi gerai, tačiau jauniems žmonėms Lietuvoje sunku dėl mažų atlyginimų ir butų kainų didmiesčiuose. E. ir A. Kuodžiai džiaugiasi, kad vaikai neemigravo iš Lietuvos, nes kaimuose reta šeima, kur nebūtų emigravusių. Šeima sieja viltis, kad gal po Seimo rinkimų kažkas keisis, gal į parlamentą ateis naujų žmonių, kuriems rūpės jaunimo ir Lietuvos ateitis. To tikėjimo simbolis – nuolat ant trobos plevėsuojanti Lietuvos trispalvė, sakyčiau, jog gana retas atvejis. Juk kaimuose ne visi vėliavas iškelia net per Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Gyvena iš 120 eurų pensijos
Visai kitokiom, sakyčiau, liūdnom nuotaikom gyvena artima ūkininkų kaimynė pensininkė Bronė Rotautienė. Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate ir prekyboje dirbusi moteris gauna 120 eurų pensiją. „Turiu iš jos išgyventi. Būtų dar ne taip sunku, jeigu ne ligos. Juk vaistams reikia, – bėdojo nuo erkių nukentėjusi ir, pasak jos, abi šių parazitų nešiojamas ligas pasigavusi kaimietė. – Kam jau uždėjo Dievas kryžių, tai ir turi jį kantriai nešti visą gyvenimą. Bet aš likimui taip lengvai nepasiduodu…“
Džiaugiasi ramybe ir
gamtos grožiu
Grįžtant į Skiemonis akį patraukė atokiau nuo kelio didelis aukštaitiškas, nors jau šiferiu perdengtas klojimas ir spalvingų medžių apsuptyje esanti troba. Sode raudoniu tvieskė obuoliai.
Vaiskią vieną paskutiniųjų rugsėjo dienų sodybos šeimininkas Teofilius Pilka šienavo vešliai sužėlusį atolą. „Kur žolę dėsite, gal ūkininkų avims atiduosite“, – paklausiau. „Tai kad avims žolės užtenka, va ten už aptvaro ganosi, – mostelėjo ranka. – Teks kažkur išvežti“. Daugelį metų Panevėžyje vairuotoju dirbęs vyras džiaugiasi kaimo ramybe, rudeniškos gamtos grožiu. Čia jam viskas sava, juk čia gimė ir užaugo, o trauka gimtinei niekada išnykusi ir nebuvo. „Ką ten Panevėžyje, sėdėk ir per langą žiūrėk, o va čia judu, šienauju“, – šypsojosi pagyvenęs vyras.
Dirbo… ir turėjo
Kitoje kelio pusėje mūrinuke gyvena T. Pilkos kaimynė, kurią jis neretai į Skiemonis pavežėja, Marijona Aldona Nečiūnienė. Vėsoką rytą į aštuoniasdešimtuosius įžengusi moteris buvo prisėdusi prie lauke esančio stalo ir vaišinosi vynuogėm. „52 metai kaip aš čia, – šyptelėjo iš netolimų Balnininkų atitekėjusi M. A. Nečiūnienė. – Kai Nečiūnas dešimtą kartą pas mane atvažiavo, mama jam pasakė, kad tai būtų paskutinis kartas, man kelio neužstotų, o sau arčiau mergelę susirastų. Pasipiršo Broniukas man. Vėliau klausiau, tai išlošei ar pralošei, tai sakė, kad niekada nesigailėjo, laimingas tapo. O mano mama pasakė: „Dirbkit ir turėsit“. Dirbom, tikrai daug ir sunkai dirbom. Gausiai mūsų šeimai kolūkis dvi karves laikyt leido. Vaikus užauginom, visi geras rankas ir galvas turi, anūkų susilaukiau“.
Vaikai Gintaras, Virgilijus, Daiva, Alvyra ir Saulius gyvena ne per toliausiai nuo gimtinės – Alantoje, Anykščiuose ir Anykščių rajone. Sveiko humoro ir optimizmo nestokojanti M. A. Nečiūnienė ne tiek kaimo, kiek savo gyvenimo nutikimus gali pasakoti ir pasakoti. Ne juokas – penkis vaikus dorais žmonėmis užaugino, 11 anūkų susilaukė.
