“O kad būtumėt pasakęs, kad ateisit, kad klausit, tai būč labiau prisiminus, pasiruošus, o dabar in greitųjų...”, - tarmiškai sako šimtametė Svėdasų miestelio gyventoja Adelija Gajauskienė.
Lygiai prieš savaitę visai tyliai ir paprastai dukters namuose Pakruojyje, kur jau iškeliavo pas dukrą žiemoti, šimto gyvenimo metų sukaktį sutiko Svėdasų miestelio gyventoja Adelija Gajauskienė.
Greitai, labai greitai prabėgo šitiek metų, nors ir gyvenimas nelengvas buvo. Taip gražiai šiuos svėdasietiškus metus įprasmino antruoju šimtmečiu, juk balandyje tokią pat sukaktį minėjo Butėnų gyventoja Bronė Valuntienė.
Centrinė Juozo Tumo-Vaižganto gatvė – gyva arterija, kuria dieną naktį srūva nuo didesnio Rokiškio miesto ir link jo riedantys automobiliai, šiaurinis pakraštys – netoli mokykla, krautuvėlė. Bet ramu, juk čia Svėdasai. Ramu ir geltoname namelyje, kuriame retai į lauką išeidama glaudžiasi, savo ilgą ilgą gyvenimą gyvena A. Gajauskienė.
Pokalbis buvo neilgas, nes senoji nebuvo labai kalboms nusiteikusi, juk ir visą gyvenimą nebuvo ypatingai šneki – kada tik būdavo galima, patylėdavo. Atsakymų savo turtingos patirties kloduose greit nesurandanti senoji vis pasitaisydama skarelę tarsi teisinosi: „Jei būč žinojus iš unksčiau, kad būtum atėjęs, klausęs, taigi būč pasiruošus. Tamsta labai smulkiai klausi…”
Bet vis vien pabandėm eiti ilgo gyvenimo pėdsaku. Ji netolima, “svėdasinė” – iš Kalniečių kaimo, iš to paties, kur netoliese Deksniai, Maleišiai… gimusi jau vienkiemyje, sodyboje. Kuomet išskirstė žemes, tėveliai išsikėlė iš „ulyčios“, mat trobelė buvo netikusi, nebestipri. Tėvelis Mykolas buvo atėjęs čia užkuriom nuo Anykščių pas Uršulę Didžgalvytę. Žemės nedaug – vos septyni hektarai, išsilaikydavo arklį, gal porą karvių, avių, kiaulių, paukščių su visokiu prieaugliu. O burnų daug: sesuo Anastazija bei broliai – Pranciškus, pasilikęs namuose, Juozas, Jurgis, išėję „saliečiuos“ – taip sakant, į Salų kraštą. Taip įdomiai gyvenę – vienas viename, kitas kitame Dviragio ežero krante.
Mokyklon – Netikiškiuose pas Čerškus – mano herojė ėjusi gal dvi žiemas, lyg ir baigusi du skyrius. Kokia buvo mokytoja? Lyg buvęs vyriškis…
Atsiminė gale kaimo stovėjusį kryžių ir gilų tikėjimą nuo pat mažumės. Juk stengdavosi kiekvieną šventadienį į bažnyčią nukeliauti. Retai vykdavę važiuoti, o jei arkliai pavargę, tai pėsčiomis, linksmai pamaldžiu pulkeliu. Buvusi čia pat prie didžiosios kryžkelės, Pakalninėj, karčema, buvęs ir žydas – mažas, palinkęs, barzdotas, kuris su dėže, prikrauta smulkių prekių, dažnai kaiman užklysdavo.
Kai tik gimusi, buvęs laikas labai sunkus, Didžiojo karo frontui įstrigus kažkur už Daugpilio, krašte šeimininkavo vokiečiai, kuriems beveik visko ir daug reikėjo ir viską kontroliuoti jie gebėjo. Tad beveik pusbadžiu sodžius gyveno, džiaugėsi ką nuo okupantų nuslėpti gebėję – ar tai paršiuką slapčiomis susipeni, ar klojime užslėptomis girnomis susimalę grūdų duonos gryno milto išsikepdavo. O vėliau dar ir ligos įsisuko… atmintis – svėdasiškiuos žinomo eilėraščio nuotrupos: „Penkioliktais metais karas prasidėjo/ Daug jaunų bernelių į karą išėjo/ Tarnavo, tarnavo dėl tėvynės labo/ Neužsitarnavo nei dėl lentų grabo…”
Kada gi ištekėjo? Lyg ir būdama devyniolikos, už Juozo Gajausko. Jis – puikus meistras, šitą namą dar prieš karą pasistatė. Puikus namas, kuriame užteko vietos ir jo motinai ir sesei – tikrai pamaldžiai moterėlei, uoliai į bažnyčią ėjusiai, net šventovės valytoja bei puošėja prie kun. Igno Šiaučiūno tarnavusiai. Ji buvo viską pasirengusi vardan tokio švento gyvenimo paaukoti…
Vaikai gimė Antrojo pasaulinio karo metais – Bronius pirmaisiais, o Aldona – ketvirtaisiais. Vyras pradėjo mokykloje staliumi darbuotis, dar šį tą ir namuose, kartais net karstus sumeistraudavo. Mokykloj darbo gavo ir ji, gebėjusi ir namų ūkį sužiūrėti ir dar dailių rankdarbių prinerdavo, prisiuvinėdavo. Taip ir bėgo metai. Ramiai, nors su dažnu stygiumi – pokariu gi naktimis eilėje tekdavo laukti iš Anykščių kepyklos atvežamos duonos. Kiek mažai jos tebūdavo, o kokia gardi. Vaikus išauginę, kartu gyventi gera buvę, bet va jau beveik trisdešimt penkerius metus našlaujanti – prikibo tas ropojantis ir neliko josios žmogaus.
Apie gyvenimo ilgumą ji nieko pasakyti negalinti. Gal kiekvienam skirtingai?.. O apie laimę? Tai lyg ir nesusimąstydavo – viskas taip gerai kantriam ir nuolankiam žmogui būdavę. Vis dar nuo rūpesčių neatitrūksta, vis paklausia, ar mokesčiai sumokėti, o labiausiai tai jai šitie namai brangūs. Kartą iš to nerimo net baugų antstolį, varžytynių rengti atvykusį, susapnavusi…
Judėti jai sunku, nebelabai mato ir girdi, net „Marijos radijas“ dažnai tik varginančiu ūžesiu, panašiu į paukštelių čiulbėjimą, pavirsta, tai laiką leidžia mąstydama, savo atsiminimuose panirusi, rožančių kalbėdama, maldomis visokiausiomis gaivinasi, vis gėrybių, palaimos, sveikatos prašo sau, vaikams, artimiesiems, parapijai, gyviems ir mirusiems, ir visam pasauliui. Tad ji ir už mus meldžiasi ir mes – jos rūpestis. Gyvena šimtametė kaip išmintinga asketė – mat nebenori nei sriubos, nei mėsos ar taip mėgto sviesto, paprašo tik arbatos ir sausos duonos riekės. Tiek mažai jos gyvybei, stiprybei išlaikyti pakanka…
