Mieli ir brangūs!

Artinasi šv. Kalėdos, iškilmė, kuomet švęsime Jėzaus Kristaus gimimą.

Apmąstydami Jėzaus Kristaus gimimą, mes susiduriame su neperžengiama tikėjimo gelme: Dieve esantis slėpinys Šventosios Dvasios galia tampa kūnu Švč. M. Marijos įsčiose.
Tik Dievas gimdo Dievą. O jei Dievas gimdo Dievą iš kūrinio, jis turi tą kūrinį išaukštinti į dievišką būtį. Todėl Kūrėjas išsirenka Mergelę Mariją. Angelas jai pasakys: “Sveika, malonėmis apdovanotoji. Viešpats su tavimi!..”. (LK 1, 26–38)
Visa tai įvyksta be mūsų laikams būdingų šou elementų: be išankstinių nupirktų publikacijų, be reklamos, be tiesioginės transliacijos internetu. Be viešųjų apklausų nuomonės. Viskas vyko meilės persmelktoje tyloje. Žodis tampa kūnu ir gyvens tarp mūsų” (Jn 1,14). Žmonijos istorija galutinai tampa Dievo, įžengusio į mūsų pasaulį, istorija.
Dievas įžengė į pasaulį, į mūsų istoriją. Jis pasiliko sakramentuose, Šventosios Dvasios veikime, artimo meilės darbuose: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte”. (Mt 25, 31–46). Jėzus gimė tik ten, kur buvo priimta Marija su Juozapu – Betliejaus ėdžiose. Šiose ėdžiose gimė mūsų tikėjimas ir mūsų Bažnyčia. Tačiau Jėzus galėjo įžengti tik į tuos namus, kurių durys jam buvo atviros. Stebuklus galėjo padaryti tik tiems, kurie atgailavo dėl savo nuodėmių, troško pakeisti savo gyvenimus, kurie prašė Jėzaus stebuklų. Tačiau Dievas negalėjo ir negali ateiti ten, kur nebuvo ir nėra laukiamas, kur durys buvo ir yra jam užvertos. Ten nevyksta ir Dievo stebuklai.
Žydų religinis filosofas Martinas Buberis surinko daug pasakojimų apie Dievo ieškančius išmintinguosius ir pamaldžiuosius. Vienoje tų istorijų svarstomas klausimas, kur gyvena Dievas. Rabinas nepatenkintas įprastiniu teiginiu, kad visa žemė pilna Dievo didybės ir buvimo. Jis pateikia savo atsakymą: Dievas gyvena ten, kur jis įsileidžiamas. Štai Senojo Testamento Samuelio knygoje yra išreiškiamas Izraelio tikėjimas. Galima pastatyti Dievui puikius namus, nuostabią šventovę, tačiau neįmanoma priversti jo ten apsigyventi.
Kalėdinį sveikinimą norėčiau užbaigti nežinomo autoriaus žodžiais, kuriuos iš vokiečių kalbos išvertė vysk. J. Kauneckas ir kurie taip tinka Viešpaties atėjimui: „Viešpatie, ne kas kitas, bet Tu pats surinkai mus čia iš visų keturių pusių. Pašaukei, sukvietei… Padėk mums gražiai sugyventi, kilnink mus, kad visur Tavęs ieškotume, Tave matytume. Tegu mūsų lūpos nekalba piktų, veidmainingų ar keršto žodžių. Pašalink iš mūsų tarpo visokius įtarimus; išmokyk mus darbštumo, susiklausymo. Kiekvienas, kas mus sutiks, tenueina geresnis. Juk Tu pats, visokio gėrio viršūnė, ateini pas mane kasdien šventojoje Komunijoje. Ir dažnai aš negaliu Tau nė žodžio pratarti.
Pagaliau nors galėčiau prabilti gražiausiais žodžiais, ar jie Tave nustebintų, sužavėtų. Tad man norisi tyla Tave pagarbinti. Gal ši tyla daugiau Tau pasakys, negu visi mano išvedžiojimai? Aš manau, kad ir angelai, nustebinti Tavo grožio didybės, greičiausiai tyli, suklupę prieš Tavo veidą. Gal šia tyla ir aš nuraminsiu savo begalinį alkį? Padėk man šventai tylėti ir Tave garbinti”.
Linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!
Kunigas dr.
Nerijus VYŠNIAUSKAS