Pirmoji atlikėjo Ramūno Šiaučiulio kūryba gimė naktimis ant namo stogo (video)

Per šv.Valentino – įsimylėjusiųjų dieną 39-ąjį gimtadienį atšventęs dainų autorius ir atlikėjas Ramūnas Šiaučiulis jau ne vieną melomaną spėjo sužavėti išskirtiniu savo balsu, kūrybos muzikos skambesiu bei iš jos trykštančiu atviru nuoširdumu. Vilniuje gyvenantis ir dirbantis anykštėnas yra išleidęs du popmuzikos albumus – „Negrįžtam“ ir „Rytojus nemiršta“. Tačiau bene labiausiai kraštietį išgarsino muzikinė draugystė su žinomu šalies atlikėju Nėriumi Pečiūra, kurio koncertuose jis karts nuo karto brazdina gitara ir kartu su Lietuvos pankų „tėvu“ traukia iki šiol didžiausio populiarumo sulaukusią paties kūrybos dainą „Kikiliai“.

1978 – 1985.

 Žiūrėdamas pro langą svajodavo, kad kažkur skrenda…

„Pirmas ir pats nuostabiausias dalykas – aš gimiau 1978 metais. Gaila, tik to aš neatsimenu. Mama Janė pasakojo, kad naktimis miegojau ramiai, bet gal ji viską pagrąžina?
Vaikystėje žiauriai nemėgau vaikų darželio, lankiau vaikų lopšelį – darželį „Žilvitis”, norėjosi visada likti namuose. Bet lankyti vaikų darželį buvo privaloma. Smagiausia, kas nutikdavo vaikų darželyje, tai kai visi vaikai užmigdavo pietų miegu, aš niekada to nemokėjau padaryti. Nuolat žiūrėdavau pro langą į dangų ir svajodavau, kad kažkur skrendu. Tai buvo švenčiausia akimirka.
Apie 1984-1985 metus mano vyriausiąjį brolį Gintarą pakvietė į sovietinę armiją atlikti privalomosios tarnybos. Be vyriausiojo dar turiu vidurinį brolį Dainių, jis yra mano „gyvenimo mokytojas“. Grįžtant prie sovietinių laikų, prisimenu, kad buvo leidžiama aplankyti tėvams armijoje tarnaujančius vaikus. Tai buvo galima padaryti gal vieną ar daugiau kartų. Taigi mano tėveliai su „žiguliuku“ ir manimi išsiruošė aplankyti savo sūnaus. Neatsimenu kokiame viskas vyko mieste, bet tuomet aš pirmą kartą pamačiau tanką. Man tai buvo didžiausias stebuklas, kažkas nerealaus“, – apie įsimintiniausias vaikystės gyvenimo akimirkas pasakojo R. Šiaučiulis.

1985-1996.

Geriausi žodžiai – buvusiai matematikos mokytojai

„Lankiau dabartinę Jono Biliūno gimnaziją. Mokykloje geriausiai sekėsi žaisti futbolą arba krepšinį. Patiko mokytis matematiką, turėjau puikią šio dalyko mokytoją Dalią Savickienę, ji buvo ir klasės auklėtoja. Labai aiškai ir konkrečiai viską išdėstydavo, visuomet buvo įdomu jos klausytis. Tai – nuostabus ir atviras žmogus visais gyvenimo klausimais. Šiandien aš puikiai naudojuosi įgytomis žiniomis, atlikdamas ir skaičiuodamas įvairias technines užduotis ir ne tik. Išmokau gyventi. Ačiū visiems mano mokytojams”, – mokyklinius laikus prisminė R. Šiaučiulis.
„Klasės draugų turėjau nemažai. Geriausias draugas buvo Aurelijus. Sėdėdavome kartu klasės suole ir niūniuodavome muzikos grupės „Depeche Mode“ dainas, skaldydavome anekdotus. Mokytojams nelabai patikdavo mūsų draugystė ir nesunku atspėti kodėl, nes dėmesys ir energija buvo skirta visai kitiems dalykams. Iki šių dienų jis yra likęs man labai artimu žmogumi”, – tai, kad mokykloje buvo išdykėlis, atskleidė R. Šiaučiulis.

1996 – 1990 m.

Didžiausią įspūdį paliko „Depeche Mode“ kūryba

„Vaikystėje klausytis muzikos norėjosi daug ir garsiai. Pamenu, pirmasis mano magnetofonas buvo juostinis. Pirma juosta, kurią įrašė Anykščių įrašų studija – grupės „Depeche Mode“ dainų albumas „Violator“. Tai – nuostabiausias pasaulyje įrašas, kokį iki šiol teko man išgirsti. Dainos „The Sweetest Perfection“ , „Personal Jesus“ ir „Enjoy The Silence“ be perstojimo skambėdavo mano namuose. Iš lietuviškų muzikos grupių labiausiai mane užburdavo tokios grupės, kaip „Išjunk Šviesą“ („Miško Pasaka“ – nuostabiausias šios grupės kūrinys), „Fojė“, ir, kas bebūtų keisčiausia, N. Pečiūros grupė „Už Tėvynę“. Žiauriai patikdavo N. Pečiūros atliekamas kūrinys „Rožės“. Jeigu tuo metu man būtų pasakę, kad kažkada aš grosiu su N. Pečiūra, tikrai bučiau tuo nepatikėjęs”, – apie savo muzikinį skonį pasakojo R. Šiaučiulis.
Beje, minėtu laikotarpiu „Depeche Mode” muzika buvo ypač populiari tarp Anykščių jaunimo, mieste netgi buvo užsimezgęs neformalus “depešistų” judėjimas, jaunuoliai savo apsirengimo stiliumi bei šukuosenomis demonstravo esantys šios muzikos grupės gerbėjais.

1990 – 1994.

Rašė eiles apie narkotikus

„Kai man buvo 16 metų, prasidėjo pirmieji saviraiškos posmai: daina – eilėraštis apie mėnulį, apie mergaitės nuotrauką ir apie narkotikus, kokią žalą jie daro žmogui. Visus eilėraščius rašydavau ant savo namo stogo, labai gerai naktį matydavosi žvaigždės, o jeigu jų nebūdavo, matydavosi miesto žiburiai. Taip atsirado 100 dainų ir eilėraščių rinkinio rankraštis”, – prisiminė R. Šiaučiulis.

1994 – 1997.

Dėl mokslų galėjo net nemiegoti…

„1997 metais pradėjau studijuoti Vilniaus technikos kolegijoje mašinų gamybą. Labai patikdavo mokytis metalurgiją, braižyti ir projektuoti, valandų valandas, dieną, naktį praleisdavau prie baltų lapų, galėdavau net nevalgyti ir nemiegoti. Juodos linijos, projekcijų vaizdai – mano gyvenimo druska ir duona, o muzika – atgaiva.
Visada šalia būdavo gitara, kai aplankydavo nuovargis, suskambėdavo keletas akordų. Tuo metu groti mokėjau tik du kūrinius – dainą „Kikiliai“ ir grupės „Metallica“ – „Nothing Else Matters“. Likusius savo kūrinius sukūriau vėliau.
Besimokydamas braižybos paskaitoje susipažinau su nuostabiu gitaros virtuozu Žydrūnu Naumavičiumi. Vėliau bandėme suburti grupę „Bella“, prie mūsų prisijungė nuostabaus balso savininkė Violeta. Keisčiausia tai, kad ji dainavo grupėje „Nerius Pečiūra ir komanda“,- apie studijas sostinėje, kurias lydėjo muzika, kalbėjo R.Šiaučiulis.

1997-2005.

Su N. Pečiūra susipažino automobilyje

„O paskui ir prasidėjo pankroko naktys. 2001 metais susipažinau su vaikinu, kuris tuo metu grojo grupėje „Bacefalai“. Idėjinis šios grupės vadas buvo N. Pečiūra. Kartą naktį man paskambino draugas ir paprašė, kad aš atvažiuočiau parvežti iš jų grupės koncerto. Aš sutikau. Taip mes su Nėriumi ir susitikome. Pamenu, Nėrius manęs paklausė, ar aš moku groti, aš pasakiau, kad groju gitara ir klavišiniais, Nėrius sušuko: „Tu būsi puikus „Bacefalų“ klavišininkas!“. Tada ir parsidėjo įsimintiniausi pankroko koncertai. Vienas iš didesnių – vykęs tuometiniuose Vilniaus profsąjungų rūmuose. Tada teko groti su grupės „Ruination“ būgnininku ir bosistu. Su Nėriumi staugėme kaip pašėlę, publika buvo labai įkaitusi. Be proto vežantis koncertas”, – apie lemtingą pažintį su garsiu atlikėju N. Pečiūra pasakojo R. Šiaučiulis.
„1999 metais, studijų metu, pradėjau darbuotis pardavimų srityje, perdavinėjome ledus ir žuvį, išvežiodavome po parduotuves, rašydavome sąskaitas rankomis. Tuo metu gerą darbą susirasti buvo tas pats, kaip ištraukti laimingą bilietą.
2001 – 2005 metais duonai užsidirbdavau vežiodamas picas į namus. Darbas patiko tuo, kad per trumpą laiką labai daug ir įvairių žmonių buvo galima sutikti ir pamatyti – nuo muzikantų, dizainerių, nusikaltėlių iki Seimo narių”, – pasakojo R.Šiaučiulis.

2006 – 2012.

Su būsima žmona Anykščiuose lankė tą patį vaikų darželį

„ Šį laikotarpį vadinu savotiška pertrauka. 2002 metais susipažinau su nuostabia mergina Vilma. Susipažinome Vilniuje. Buvo labai nuostabu sužinoti, kad ji yra gimusi Anykščiuose ir vaikystėje gyveno šalia vaikų darželio „Žilvitis“, kurį kadaise lankėme kartu. 2007 metais susituokėme, kartu gyvenome, daug keliavome. 2009 metais gimę dukra Ada. Šiuo metu jai yra 7 metai. 2012 metais su Vilma keliai išsiskyrė, bet artimas ryšys nenutrūko iki šių dienų.
Beje, Vilma visada mane palaikė, jai visada patiko mano dainos, nors ankstesnė mano kūryba buvo gan niūri ir mėgėjiška. O kai išgirsta mano dainas dukra Ada, tuomet ji labai juokiasi ir sako: „Ai, gi čia tėtis dainuoja”.
2013 metais atgimė visas mano kūrybinis potencialas, nors jis ir nebuvo kažkur dingęs. Įkvėptas naujo gyvenimo parašiau dainų albumui „Negrįžtam“ tekstus“, – permainingomis savo gyvenimo akimirkomis dalijosi R. Šiaučiulis.
„2006 metais pradėjau dirbti pardavimų ir inžinerijos srityje, prasidėjo tikro metalo konstruktoriaus darbas. Įdomiausia buvo dirbti su VGTU dėstytojų suburta konstruktorių įmone, kuriai paruošdavau tikrinimui įvairius savo sukurtų metalo konstrukcijų projektus. 2012 metais pradėjau dirbi energetikos srityje, įgijau daug patirties ir nemažai atestatų. O 2015 metais teko pasidarbuoti ir Anglijoje prie didelio saulės elektrinių projekto, organizuojant statybos darbus.
2016 metais dirbau su saulės projektais Olandijoje, tačiau tų pačių metų liepą nusprendžiau, kad labai myliu Lietuvą ir labai noriu dirbti čia savo labai mėgiamą ir kūrybinį konstruktoriaus darbą. Ir ką jūs manote? Dabar man nereikia nė vienos dienos dirbti, nors aš kiekvieną rytą išeinu į darbą 7 valandą. Taip yra tik dėl to, kad dabartinė mano veikla man žiauriai patinka – esu konstruktorius -inžinierius, kuriu naujus tiek paprastus, tiek ir labai sudėtingus šaldymo įrangos produktus Norvegijos rinkai”, – apie savo spalvingą darbinę karjerą pasakojo R. Šiaučiulis.

2013 – 2016.

Muzika – tai kreipimasis į save

„2014 metais gimė mano pirmasis dainų albumas „Negrįžtam“. Albumo pavadinimas turi netiesioginę žodžio reikšmę – tai kreipimasis į save. Visada reikia žiūrėti į priekį, reikia kelti save ir kitus naujiems gyvenimo iššūkiams, visada tobulintis dvasiškai, niekada nepasiduoti, net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, niekada neišduoti savęs. Dainų albumas „Negrįžtam“ atspindi kovos ir prisikėlimo laiką.
Šį dainų albumą įrašiau labai greitai, per vieną mėnesį Jaunimo rūmų patalpose Vilniuje. Prisimenu, kad lapkričio mėnesį studijoje labai šalo kojos, bet įrašams tai netrukdė”, – pasakojo R. Šiaučiulis.
Pernai R. Šiaučiulis išleido dainų albumą „Rytojus nemiršta“. Su jo kūryba anykštėnai jau turėjo progos susipažinti koncertuose Anykščių koplyčioje, Gatvės muzikos dienos renginiuose. O šį pavasarį R. Šiaučiulis gimtajam miestui žada padovanoti ir dar vieną savo akustinį koncertą.