Miestelį kerta Anykščių – Molėtų plentas.
Turtingą istoriją turintys Skiemonys yra buvę net valsčiaus centru. Dabar 66 kaimus su 1154 gyventojais aprėpiančios seniūnijos centre gyvena 260 žmonių. Taigi, tai vienas mažesnių Anykščių rajono miestelių. Yra bažnyčia, paštas, kultūros namai, dvi parduo-tuvės, biblioteka, gaisrinė ir sunkiai išsaugotas medicinos punktas. Veikia už europinius pinigus restauruotame buvusios mokyklos pastate įsikūrusi bendruomenė. Miestelyje dirba medžio anglis gaminanti bendrovė „Liepsnolita“, kurioje dirba per dešimtį žmonių.
Apleistų pastatų nėra
Pasak seniūno Stasio Steponėno, Skiemonys buvo to paties pavadinimo kolūkio centras, tad kolūkiui iširus liko daug tuščių pastatų. „Galime pasidžiaugti, kad apleistų, nenaudojamų ar bešeimininkių pastatų šiandien nėra, – pastebėjo seniūnas, primindamas, kad ir apleistų gyvenamųjų namų nesą, nors kai kuriuos nusenusius vienišius vaikai žiemą išsiveža į miestus. – Gyventojai draugiški, kaimyniški, nesigirdi vagių ar pernelyg „pijokaujančių“. Seniūnas pasidžiaugė renovuotu buvusios mokyklos pastatu, kuriame į šventes, renginius renkasi bendruomenė, repetuoja meno saviveiklininkai.
Pakalbintas apie miestelio problemas, seniūnas minėjo nedarbą, tačiau guodėsi, kad iš miestelio dalis žmonių dirba Anykščiuose ir Utenoje. Gyventojai laukia nesulaukia gero kelio į Anykščius, nes dabartinio kelkraščiai išduobėti ir ne vienas vairuotojas yra sugadinęs savo automobilį. Pravažiuojantys per miestelį dar išmeta jiems nereikalingų kačių ir šunų. Pradėjus gyvūnėlius ženklinti, beglobių sumažėjo.
Turi savo daktarytę
Kalbinti skiemoniečiai labai džiaugėsi, kad jiems pavyko išlaikyti med. punktą. Tiesa, jis dirba tik valandą, tačiau kasdien. „Mūsų daktarytė, – prasitarė kelios kalbintos moterėlės. – Ar vaistus suleisti, ar pasikonsultuoti, kaip juos naudoti, o kai kurių būtiniausių ir nusipirkti ten galima“.
Padariusi 6 metų pertrauką Klevėnų kaime gyvenanti slaugytoja Dalia Tylienė vėl dirba Skiemonyse. Ji dalį dienos dar dirba Utenos socialinės globos namuose, kuriuose dabar dirba ir buvęs LR Seimo narys Ričardas Sargūnas.
Skiemoniečiai, neretai ir kitų seniūnijos kaimų gyventojai dėl pirmosios pagalbos daktarytę kviečiasi į namus. „Paskambina ir važiuoju. Įpratau“, – sakė D. Tylienė.
Meilės ieško romanuose
Skiemonyse tame pačiame pastate, kaip ir seniūnija, įsikūrusi biblioteka dirba visą dieną nuo 8 valandos ryto. Pasak bibliotekininkės Danguolės Gaidukevičienės, biblioteka turi 200 skaitytojų ir 6600 knygų. Paklausta, ką daugiausia skaito skiemoniečiai ir aplinkinių kaimelių gyventojai, bibliotekininkė nusišypsojo: „Ne vienas meilės ieško romanuose apie meilę, skaito laikraščius, daug ateina pasitikrinti internete loterijos bilietų, vienas kitas ir mokesčius susimoka ar pasaulio įvykiais pasidomi, po pamokų kompiuterius užgriūna jaunimas. Man kartais tenka ir psichologe pabūti, nes ateina vienišų žmonių, kurie nori tiesiog išsišnekėti“.
D. Gaidamavičienė gyvena Skiemonyse, 30 metų dirba bibliotekoje ir savo skaitytojus pažįsta kaip nuluptus. Bibliotekininkė pastebėjo, kad yra skaitytojų, kurie biblioteką lanko nuo pirmųjų jos darbo dienų, taigi 30 metų. Tai Janina Briedytė, Aldona Rutkauskienė, Nijolė Vanagienė. 1977–aisiais D. Gauidukevičienė baigė tuometinę Skiemnonių vidurinę mokyklą kartu su dabartiniu Anykščių muziejaus direktoriumi Antanu Verbicku, tad labai džiaugiasi jo ką tik pasirodžiusia knyga, kurios biblioteka dar neturi. Baigusi Vilniaus kultūros mokykloje bibliotekininkystę D. Gaidukevičienė sugrįžo į Skiemonis.
Jai apmaudu, prisiminus jaunystę, kai Skiemonyse vidurinę mokyklą kai kuriais metais baigdavo 20 abiturientų, būdavę linksma, daug jaunimo, o dabar net pradinės, kurią uždarė pernai, nebėra. Vaikus „pavogė“ Alantos gimnazija, o jaunimas emigruoja. Pasak jos, į Alantos gimnaziją važinėja apie 20 skiemoniečių vaikų, grįžę jie apsilanko ir bibliotekoje. Beje, mokyklos nebėra ir Leliūnuose, su kuriais ribojasi Skiemonių seniūnija.
Į parduotuvę buvo užsukęs
keliautojas aplink pasaulį
„Į šią parduotuvę padirbėti Anykščių kooperatyvas mane siuntė dviem mėnesiams, o štai jau 3 metai dirbu, – šypsodamasi sakė kooperatyvo parduotuvės pardavėja Daiva Pusvaškienė. – Geri čia žmonės, draugiški, stipri miestelio bendruomenė, kurios nare ir aš jaučiuosi. Kviečia į šventes, koncertus. Einu ir jaučiuosi sava. O parduotuvėje visai nenuobodu dirbti. Pasitaiko net labai retų pirkėjų. Antai birželio mėnesį buvo užsukęs žmogus, pėsčias keliaujantis aplink pasaulį. Ėjo iš Vilniaus Rygos link. Išviriau kavos. Pasišnekėjom. Rygos link dviračiais keliavo ir du prancūzai“.
Pardavėja gyvena Anykščiuose, tad į darbą tenka važinėti linksmaisiais vingiuoto Anykščių – Biržinės kelio kalneliais. „Mes kooperuojamės, nes iš Anykščių į Skiemonis važinėja ir daugiau žmonių“, – sakė D. Pusvaškienė.
„Netrukdyk gyvent kitiems“
Užkalbinau ką tik iš parduotuvės išėjusį lazdele pasiramsčiuojantį vyrą. „O tu čia atsargiai važiavai, – pastebėjo. – Daugelis lekia nemažindami greičio, nors posūkis, pėsčiųjų perėja. Aš tai atsargiai, tik įsitikinęs, kad saugu, gatvę pereinu. Pėstysis, ne tik vairuotojas, turi būti atsargus. Gyvenu pagal principą „Netrukdyk gyvent kitiems, tada ir jie tau netrukdys“.
Šnekus vyras išsipasakojo apie 13 metų, nugyventų Ispanijoje, Almeroje, prie pat jūros. Sako netaupęs, o gyvenęs tikrąja to žodžio prasme iš 1500 eurų algos. Dirbęs ten žemės ūkyje, suvirintoju, statybininku, o dabar štai su žmona Margarita – Skiemonyse, jaukiame namelyje, kurį nusipirkę patys pagal savo norus susitvarkė, įsivedė vandentiekį, kanalizaciją. Jis net dalį pensijos iš Ispanijos gauna, tačiau jaučiasi nuskriaustas, nes dirbęs legaliai, o visi darbdaviai teigę, kad už jį moka įmokas, tačiau paaiškėjo, kad mokėjo ne visi ir ne visada.
Vyras džiaugėsi savo vaikais, kuriuos augindamas, teigia, rūpesčių neturėjęs. Aš jais rūpinausi, o dabar jau jie man padeda“, – džiaugėsi vyras. Kaip tikro lietuvio, jo vaikai gyvena užsienyje. Sūnus Petras pinigą kala Vokietijoje, dukra Agnė – Londone. Turi 3 anūkus ir anūkę, ypač didžiuojasi savo 22–ąjį gimtadienį atšventusiais anūkais dvyniais, kurių vienas, jo bendravardis Vytautas, tarnauja savanoriu.
Atsisveikindamas V. Šuminas pabrėžė gyvenantis miestelyje, ne kaime, ir geru žodžiu paminėjo seniūną Stasį Steponėną, su kuriuo pasišnekėjus problemos išsprendžiamos. Antai, jo šeima turi automobilį, tačiau privažiavimo prie namelio nebuvo, tai seniūnas kaipmat keliuką sutvarkęs.
