Rašytoja Jurga Žąsinaitė naująją knygą pristatė Vilniaus knygų mugės metu.
Balandžio 21 dieną (penktadienį) 16 valandą 30 minučių Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje vyks rašytojos Jurgos Žąsinaitės knygos „Azuritijos kardinolai“ sutiktuvės.
Jurga Žąsinaitė – rašytoja, užaugusi Rubikiuose, Anykščių rajone, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. J. Žąsinaitė debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“. Naujausias autorės romanas „Azuritijos kardinolai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, bevietiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį. Su knygos ,,Azuritijos kardinolai“ autore rašytoja Jurga ŽĄSINAITE kalbasi rašytoja Gintarė ADOMAITYTĖ.
– Miela Jurga, Jūsų tėviškė – Rubikiai netoli Anykščių. Ar stiprina, ar įkvepia rašyti, kurti ta slaptinga vieta?
– Užaugau didelėj, dar mano prosenelio ręstoj sodyboj prie pat Rubikių ežero. Tame name gyveno kelios kartos. Daug kas iš jų gyvenimų ir šiandien yra likę: smetoniniai kuparai, sviestmušės, verpimo rateliai, žarijomis kaitinamas lygintuvas, nebegrojantis patefonas. Visi dabar amžiauja tamsioj palėpėj. Joje vėjuotą dieną ar naktį girdėt, kaip ošia ežeras – pagrindinis mano vaikystės personažas, dažnai personifikuotas ir mistifikuotas.
Niekada nebijojau vandens. Vasarą plaukdavau (kartais ir be valties) į atokiausias ežero salas (jų net 16), žiemą kulniuodavau ledu arba čiuoždavau slidėmis. Buvau įsikalusi sau į galvą, kad mane užauginęs ežeras nieko bloga man nepadarys. Šis įsitikinimas metams bėgant vis blėso. Dabar grįžus tėviškėn nebesu tokia drąsi ‒ viena nebeplaukiu, nekeliu kojos ant ledo. Matyt, būgstu, kad ežeras manęs gali neatpažinti. Taip pat ir mano sala. Nepatikėsit, vaikystėj turėjau savo salą! Tiksliau, maniau, kad ji priklausė tik man, nes žinojau, kaip sausuma į ją patekti. Vėliau paaiškėjo, kad tą kelią žinojo ir kiti, tik mažai kas ten lankėsi. Kalbu apie nuostabųjį Pertaką. Buvau jo gyventoja. Turėjau kitą, tik man žinomą vardą ‒ Perta Rutekė. Pertako saloj perskaičiau visas gražiausias vaikystės knygas: Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“, „Pepę Ilgakojinę“, „Mes Varnų saloje“, „Mijo, mano Mijo“, Hanso Kristiano Anderseno, Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano, Vilhelmo Haufo pasakas, Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“ ir, žinoma, lietuvių ‒ Anzelmo Matučio, Kosto Kubilinsko, Vytautės Žilinskaitės, Janinos Degutytės kūrinius vaikams. Mėgau skaityti gamtoj, ten jausdavausi saugi, daug saugesnė nei, tarkime, mokykloj. Kadangi gyvenom vienkiemy, mažai su kuo bičiuliavausi. Buvau vienišė, bet dėl to nė kiek neliūdėjau.
Ar gimtos vietos įkvepia rašyti? Galbūt jų ilgesys. Rubikiai labai pasikeitę. Ežero pakrantės priklauso naujiems savininkams, taip pat ir manasis Pertakas. Perta Rutekė ten vietos neberastų. Neberandu ir Antano Vienuolio-Žukausko kuolo, prie kurio jis rišdavo savo laivę. Močiutė ne sykį rodė, kurioj vietoj jis buvo įsmeigtas. A. Žukauskas dažnai svečiuodavosi mano prosenelių namuose, labai mėgo Rubikių ežere žvejoti. Atsiveždavo ir savo sūnų Stasiuką, tik šiam žvejyba nerūpėjo, likdavo krante šėliot.
– O kad jau prakalbome apie tėviškę, tai ir apie artimiausius žmones reikia pakalbėti, apie visą giminę. Prisiminkit tuos žmones, kurie Jus ugdė, turėjo įtakos. Ar atsispindi jų portretai Jūsų knygose – ,,Akmeniniuose Avondalio namuose“ ir ,,Azuritijos kardinoluose“?
– Mane nuolat supo vyresnio amžiaus žmonės: seneliai, jų bičiuliai, dėdės, tetos. Pirmoji mokytoja – močiutė. Iš jos perėmiau meilę knygai, dainai, teatrui (pati dainavo ir vaidino). Dar turiu paminėti savo dėdę – keistuolį kaimo filosofą, įsitikinimais ir gyvenimo būdu labai panašų į Vinco Krėvės Lapiną. Taip pat kauniškę tetą, kas mėnesį dovanojusią man knygas, pasakojusią apie prieškario Kauną, ten ūžusį kultūrinį gyvenimą. Atsimenu, kaip ji veždavosi mane į muziejus, teatrus, iš Rubikių į Anykščius dardėdavom siauruku, o iš ten autobusu į Kauną.
Labai laukdavau ir Rimanto Vanago, artimo šeimos bičiulio, tuomet mūsų krašte jau žinomo poeto, „Moksleivio“ vyriausiojo redaktoriaus, uolaus žvejo, šmaikštaus pasakoriaus.
Ilgai galėčiau pasakoti apie tėvo giminę, apie jį patį. Trijų mėnesių su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Pimijos kaimą. Jo tėvą (mano senelį) nuteisė myriop, ilgus metus kalėjo lagery. Sulaukė amnestijos, 1959 m. grįžo Lietuvon į sugriautus namus. Mano tėvas beveik nemokėjo lietuviškai, sunkiai pritapo mokykloj. Bet buvo užsispyręs, pasivijo. Užsimojo studijuoti mediciną. Įstojo į Kauno medicinos institutą. Būtų įgijęs pediatro specialybę, tačiau kažkam užkliuvo sibirietiška jo praeitis. Vėliau neakivaizdžiai studijavo tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Bet iki to laiko dar buvo paskelbtas dezertyru, nes savo noru pasitraukė iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Norėjo tarnauti ir žaisti krepšinį. Savo krašte buvo žinomas kaip perspektyvus krepšininkas. Be jokios rekomendacijos, be tikslaus adreso išvyko į Lvovą prašytis priimamas į ASK komandą. Lvove buvo sugautas ir nuvežtas pas karinį prokurorą, iš kurio sužinojo, kad Anykščių tarybinės teisėtvarkos atstovai paskelbė sąjunginę Juozo Žąsino paiešką. Tąsyk jam pasisekė, išgelbėjo ASK komandos treneris, prisiėmęs atsakomybę už itin perspektyvų žaidėją.
Įdomios tėvo mamos, užaugusios Amerikoje, jos brolių – partizaninio karo vadų istorijos, bet gal šįsyk nebepasakosiu. Džiaugiuosi, kad turiu kuo didžiuotis, turiu ką mylėti. Kai ką iš tų mylimųjų pasivadinu ir į savo kūrinius. Tiesa, nedrąsiai. Jaučiu, kad jų vinklios istorijos gali nepaklusti mano, dar neįgudusios pasakotojos, gebėjimams.
