Vagone: smagi vokiečių kelionė iš Anykščių į Rubikius.
Jau du dešimtmečius veikiančios kompanijos Drezdene turistinės grupės kelias šių metų gegužėje pasuko į dvylikos dienų kelionę lankant Švedijos ir trijų Pabaltijo valstybių vietas, susijusias su geležinkelių istorija. Tai buvo pirmoji kompanijos surengta kelionė, kurios maršrutas driekiasi ir per Lietuvą.
Kartu su dvidešimt dviejų entuziastų grupe keliavęs ir turizmo kompanijos „Maertens reisen“ vadovas Rainer Maertens pažymėjo, kad turizmo versle jis darbuojasi jau du dešimtmečius. Sekasi neblogai, per metus jo kompanijos, kurioje dirba septyni tarnautojai, paslaugomis pasinaudoja apie dešimt tūkstančių keliautojų. Rengia daugybę vienos ar dviejų dienų išvykų Drezdene bei jo apylinkėse, tačiau apie dvidešimt kartų kompanijos globojami turistai leidžiasi į tradiciškai dvylika dienų trunkančias keliones. Mat jei jose dalyvauja dvi savaites atostogų gavęs dirbantis žmogus, tai jam dar lieka pora dienų pailsėti ir įspūdžiams sudėlioti jau namuose. Dažniausiai jų surinktos grupės keliauja į Didžiąją Britaniją ir Šveicariją, o štai šių metų gegužę pirmą kartą išsirengė į Baltijos kraštus. Kelionė vadinasi „Ostban“ – šiaurės kelias, nes porą dienų praleidę Švedijoje keliauninkai keltu per Baltijos jūrą persikėlė į Taliną, lankėsi vokiško siaurojo geležinkelio istorija turtingoje Naisaros saloje, Piarnu, Lavasare geležinkelio muziejuje, gyvojo siauruko miesteliuose – Aluksnėje ir Gulbenėje, kur keliavo vokiško garvežio GR „Ferdinands“, kuris praeitą rudenį važinėjo ir Anykščiuose, traukiamu traukinuku, vagone susipažino su latviško vaišingumo subtilybėmis. Lankėsi Rezeknėje, o po to jau atvyko į Anykščius, kur ne tik apžiūrėjo siauruko istorijos ekspoziciją, bet ir keliavo mažuoju traukinuku į Rubikius ir atgal.
Šioje keliautojų grupėje daugiausia buvo tikriausi geležinkelio mylėtojai, buvę geležinkelininkai. Pats vadovas R. Maertens meilę geležinkeliams išsiugdė eidamas į mokyklą, būdamas pionieriumi, veik visą laisvalaikį praleisdamas mažajame, pirmiausia vaikams skirtame miesto geležinkelyje.
Vienas barzdotas vyras kyštelėjo mobilųjį telefoną, kurio ekrane buvo atvertas „Vikipedijos“ straipsnis apie Lietuvos kompartijos sekretorių Antaną Sniečkų, mat šis žmogus gydėsi vienoje sanatorijoje Tiubingene, kur sekretore dirbo jo motina. Štai tokia atmintis, savastis su Lietuva.
R. Maertens pratarė, kad čia labai gražu ir švaru – smagu tai girdėti iš vokiečio, ir mįslingai ištarė, kad gaila, jog šis traukinukas kasmet darosi vis mažesnis. Gal turėjo mintyse bėgančius metus. Kas kelionėje labiausiai patikę, atsakė veik vienu balsu – garvežys „Ferdinands“ ir, žinoma, gidė Ilzė. Kita kelionė šiuo maršrutu, vėl užsukant į mūsų šalį, numatyta tik 2019 metais – tvarkingieji vokiečiai jau suplanavę visas ne tik ateinančių metų bet ir vėlesnes keliones.
Iš mūsų miesto turistų iš Saksonijos kelias nusidriekė į Rygą, Jelgavą, Ventspilį, kur važinėjosi unikaliu garvežio tempiamu 600 milimetrų vėžės traukinuku, o iš Klaipėdos keltu jie išplaukė į Kilį, iš kur laimingai sugrįžo į Drezdeną.
