Iš kur ir kur išėjai, Teofiliau..?

Teofilius. Toks vardas buvo mano krikšto tėvo, kurį visi vadino Topiliuku, visai kaip mažą Teofilių Matulionį, žmogų, kuris savo gyvenimu pelnė katalikų bažnyčios šventojo aureolę.
Šį sekmadienį, birželio 25-ąją, Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje įvyks mūsų kraštiečio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962) beatifikacijos – paskelbimo Palaimintuoju–iškilmės. Tai istorinis įvykis katalikų gyvenime, nes skelbimo Palaimintuoju iškilmės Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Ta proga pasižvalgykime po gimtąjį T. Matulionio kaimą – Kudoriškį.
Kadaise Kudoriškis buvo visai nemenkas, o dabar telikęs vienintelis kiemas, sodyba, kurią iš Bobelių nupirkęs valdo ūkininkaitis Eitvidas Ažubalis.

Saulėta popietė Kudoriškyje

Tą linksmą, vos per dvidešimtį metų persiritusį vyruką Eitvidą susitikau kaip legendoje, kaip pranašystės vedamas – jo ieškojau ir jis buvo pirmasis žmogus, kurį sutikau pavieškelėje šalia dirbtuvių – garažų mūro. Vos pasisveikinus ir keliais žodžiais persimetus, prie mūsų priėjo ir Kudoriškio sodybos savininko tėvelis Gintautas Ažubalis.
Jis daugiausia ir kalbėjo – apie apylinkes, čia gyvenusių ir gyvenančiųjų vargus ir linksmybes, Skiemonis, puikų kleboną Eugenijų Staleronką… Paaiškėjo, kad kartu su patyrusiu šeimininku kartu ūkininkaujantis mažylis sūnus yra pats jauniausias, labiausiai žemę mylėjęs, prie jos pasilikti, kaime gyventi norėjęs. Tad vos užbaigęs Alantos gimnaziją niekur mokytis nebėjo, o džiūgaudamas laisve prigimtine ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Ir aiškiai matyti, kad jaunam vyrui tai yra pats geriausias pasirinkimas. Ūkio malonumus ir sunkenybes pergyventi smagu, mat kartu gyvena ir mergina, drauge vadinama. Erika taip pat sodžiaus gyvenimą mėgsta, jam padeda. Karvių bendrame ūkyje pusšimtis – pieną parduoda „Žemaitijos pienui“, taip pat laiko ir mėsinių galvijų, ir avių.
Dirba abu Ažubaliai apie 200 hektarų žemės, dauguma nuomojamos. Per šienapjūtę, kasmet privynioja savo galvijams žiemai iki 1500 rulonų šieno. Šiemet pievos liesokos, tačiau, matyt, pašarų pasiruoš nei kiek ne mažiau. Čia žemė prastoka, tai gyvulininkystė yra geriausias pasirinkimas. 
Abu linksmi vyrai sutartinai pasakė, kad į arkivyskupo T. Matulionio palaimintuoju skelbimo iškilmes Vilniuje nevažiuos, lauks, kada liepos viduryje didysis džiaugsmas ir šventimas bus čia, Kudoriškyje.
Edvinas juokiasi, kad navigacija kai kuriuos piligrimus, beieškančius vyskupo Teofilio Matulionio gimtinės, į jo kiemą atveda. Apie šiame kaime gimusį palaimintąjį nieko daug negirdėję, tik tiek, kiek Gintautas knygoje apie Skiemonis skaitęs. Mat kaip ta jubiliejiniais 2000 – aisiais krikščionybės metais išleista parapijos istorija pasitarnavo. Iki tol nei radijas, nei televizija arkivyskupo neminėję, o štai dabar staiga apie jį visi taip smarkiai prabilo. Matosi prie T. Matulionio tėviškės kryžiaus ir su dideliais autobusais atvažiuojančių, ir ženklai nurodantys, kur palaimintojo tėviškė, neseniai atsirado. O 2000 m. statytą atminties kryžių žada perkelti į kitą vieškelio pusę, o į jo vietą atvežti kažkokį ypatingą paminklą, kuriuo rūpinasi apsukrusis Alantos klebonas bei Skiemonių administratorius Sigitas Sudentas. „Tas tai jau verslą įsuks… Staleronka, tai buvęs tikras kunigas“ -atsidūsta Gintautas. O T. Matulionio tėviškėje dar prieš kokius tris dešimtmečius tebebuvo didžiulis namas, tačiau buvo apleistas ir palengva sugriuvo. Vadindavę tą vietą dvareliu, mat ūkyje buvę 35 hektarai neblogos žemės…

Skiemonietis ar alantiškis..? 

Kuomet T.Matulionis atėjo į šį pasaulį, kaimas priklausė Alantos parapijai, mat tikroji – Skiemonių – caro valdžios buvo panaikinta. Panaikinta todėl, kad konventą Skiemonyse turėję vienuoliai buvo priešiški caro valdžiai, rėmė ir dalyvavo 1831 m. sukilime prieš okupantus. Priešai nuožmūs, kirto skaudžiai – vienuolius išvarė, bažnyčią uždarė, todėl ir Teofilius krikštytas Alantoje, nors teisiškai ir teisingai jis yra skiemoniškis. Ir be reikalo Alanta savo klebono S. Sudento landžiame asmenyje šią šlovę, kaip ir Marijos apsireiškimo vietą prisiskyrė prie Alantos parapijos. Tiek stebuklo vieta, tiek arkivyskupo Teofiliaus tėviškė yra Skiemonių parapijoje.
Skiemoniečiai žmonės tylūs ir ramūs, tačiau jaučiasi įskaudinti, o štai alantiškiams reikėtų jaustis panašiai taip, kaip jautėsi anykštėnai po parapijos uždarymo Skiemonių varpus išsigabenę į Anykščius. Tuomet teisingumas triumfavo ir skiemoniečiai be mūšio, kuriam buvo pasirengę, varpus parsivežė namo…
Lemtingas sutapimas, kad ir Mergelė Marija apsireiškė, ir T. Matulionis mirė, kaip sakoma gimė Dangui, tais pačiais 1962 – iais. Tarsi tas apsireiškimas būtų pagimdęs dar vieną paslaptį, kurios tuo metu žmonės įžvelgti negebėjo – pranašystę, kad tos parapijos žmogus, tikėjimo kankinys, arkivyskupas T. Matulionis bus vainikuotas šventojo aureole.

Palaimintojo kelias

Palaimintasis gimė gausioje šeimoje. Jo motina Ona Juočepytė buvo jau antroji Jurgio Matulionio žmona, tad tėvų rūpestis Teofilių apdovanojo didžiuliu būriu savųjų: trimis broliais, septyniomis seserimis ir gausybe jų palikuonių.
Mokslų Teofilius siekė toliau nuo gimtinės – gimnaziją baigė Daugpilyje, studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, įšventintas kunigu darbavosi katalikų parapijose latvių krašte, karo vargus ir bolševikinio perversmo baisumus pergyveno mieste prie Nevos.
Čia statė bažnyčią, būrė parapiją, bendradarbiauti su bolševikais atsisakė, todėl labai greitai buvo apkaltintas ir atsidūrė kalėjime. Kantriai visus bolševikų žiaurumus iškentė baisiajame Krestų kalėjime, Solovkų lageryje.  Jį ir dar devynis lietuvius kunigus Lietuvos vyriausybė 1933 m. išmainė į dešimtį mūsų šalyje kalinamų komunistų, tarp kurių buvęs ir Antanas Sniečkus.
Tėvynėje dvasininkai buvo sutinkami kaip didvyriai, laimingieji sugrįžėliai iš raudonojo pragaro, geležinkelio stotyse nors valandėlei susitikti susirinkdavo tūkstančiai žmonių. Kitais metais vyskupas Teofilius išvyko į Romą, kur jį sutikęs popiežius Pijus XI pratarė: „Pirmasis tu mane palaimink, nes esi kankinys. Garbė lietuvių tautai, kuri turi tokį didvyrį“. Tais pat metais T. Matulionis jau Amerikoje – lankė lietuviškas bendruomenes, pasakojo ir apie Lietuvą, ir apie bolševikinės Rusijos tikrovę. Lietuvon 1936 m. sugrįžęs tarnavo benediktinių bažnyčios Kaune rektoriumi, kariuomenės kapelionu, 1943 m. buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu.
Sovietinės valdžios siūlymus bendradarbiauti, paskelbti laišką, raginantį partizanus nutraukti pasipriešinimą, atmetė, laikėsi tvirtai ir principingai. Todėl 1946 m. buvo areštuotas, dar dešimtį metų vargo sovietiniuose kalėjimuose.
Sugrįžęs į Lietuvą buvo persekiojamas, nors Šventojo sosto paskirtas arkivyskupu, tose pareigose darbuotis negalėjo, buvo tremiamas iš vienos vietos į kitą. Gyveno Birštone, Šeduvoje, kur paslaptingomis aplinkybėmis, valdžios pasiųstai gydytojai suleidus neaiškius medikamentus, staiga mirė. 

Per crucem ad astra

Kuomet T. Matulionis 1933 m. sugrįžo iš bolševikinės Golgotos, gimtųjų namų jau nebebuvo, todėl prisiglausdavo pas giminaičius Balaišius Spiečiūnuose.
Ten, pusseserės Anastazijos Balaišienės sodyboje buvo klėtis, joje, kaip kadaise A. Baranauskas savojoje tėviškėje, Teofilius nakvodavo, sako, kad joje net Šv. Mišias yra šventęs. Gaila, kad vienkiemių naikinimo vėjai nušlavė nuo žemės paviršiaus istorinę sodybą, klėtis buvo išardyta ir parduota nežinomam asmeniui, kuris jos medžiagą panaudojo statydamas sodo namelį netoli Utenos.
Uolaus dvasininko pavyzdys dar labiau sustiprino šioje sodyboje augusio Broniaus Balaišio (1933 – 2005 ) siekį tapti kunigu. Įkrito jam vyskupo žodžiai, kad jau geriau būti geru artoju negu blogu kunigu. Skaitant ilgamečio Pandėlio klebono B. Balaišio užrašus, galima atsekti, kada ir kur Skiemonių krašte būsimas palaimintasis lankėsi.
Anykščių muziejininkai yra sugalvoję  parengti piligriminį palaimintojo T. Matulionio tėviškės pasaulio kelią „Per crucem ad astra“ („Per kryžių į žvaigždes“), kurioje kaip atminties ir maldos stotys būtų  Skiemonių ir Alantos bažnyčiose, Balaišių sodybvietėje Spiečiūnuose, Biržinės kryžkelėje ir dar keliose istorinėse vietose.