Socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė (viduryje) bei Dienos centro asmenims su negalia socialinės darbuotojos.
„Anykščiai stengiasi būti draugišku miestu negalią turintiems žmonėms“,- teigia Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė.
Anykščiuose įsikūręs dienos centras kasdien priima iki 18 likimo nuskriaustų žmonių, čia dirbantys socialiniai darbuotojai ne tik suteikia neįgaliesiems būtiną pagalbą, bet ir ugdo jų kūrybiškumą, plečia akiratį. Direktorė pripažįsta, kad didžioji dalis centro globotinių yra sunkios negalios, tačiau, pasak jos, tai ne kliūtis džiaugtis gyvenimu ar net dirbti.
Centras garantuoja
užimtumą visą dieną
J. Pleškienė pripažįsta, kad saugi aplinka likimo nuskriaustam žmogui sukuriama tik tada, kai yra įsiklausoma į jo poreikius. „Negali atitolti nuo žmogaus, turi matyti, girdėti, įvertinti jo gebėjimus, pritaikyti aplinką, parinkti užimtumą, bendravimo būdą“, – kalba direktorė. Paklausta, ar užtenka socialinių darbuotojų tam, kad kiekvienas neįgalusis gautų dėmesio ir pagalbos, J. Pleškienė džiaugiasi, kad kol kas darbuotojai sugeba pasirūpinti visais.
Kaip dažnai negalią turintis žmogus lankys centrą, priklauso nuo tėvų bei globėjų sprendimų. „Yra tokių, kurie nusprendžia, jog jų vaikas centrą lankys ne penkias, o dvi ar tris dienas. Mes žinome, kada ir kiek žmonių pas mus turi atvykti“, – sako direktorė. Ryte darbuotojai susirenka neįgaliuosius iš viso rajono, atsiveža į centrą Anykščiuose ir garantuoja jų užimtumą visą dieną. Vakare juos parveža namo.
Neįgaliųjų dienos centre šiuo metu lankosi 18 žmonių, dabar jų sulaukiama kur kas mažiau nei žiemą. Vidutiniškai per dieną, ne atostogų metu, centre galima pamatyti 12-13 lankytojų. Visi jie yra vidutinės arba sunkios negalios, todėl Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktorė sako, kad apie profesijos suteikimą šiems žmonėms būtų galima tik pasvajoti. „Vienam yra iššūkis pavalgyti neapsilaisčius, kitam – išmokti nusiplauti rankas prieš valgį. Centre praktiškai nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų savarankiškai gyventi. Jiems reikalinga kito žmogaus pagalba pačiuose elementariausiuose darbuose“, – dėsto J. Pleškienė.
Stengiasi išbandyti
naujas veiklas
Dienos centro darbuotojai visais būdais stengiasi paįvairinti žmonių su negalia kasdienybę, ugdo jų gebėjimus. Dažnai jie lankosi Anykščių menų inkubatoriuje, kur dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose, pakeičia aplinką ir išmoksta naujų dalykų – pavyzdžiui, lipdyti iš molio. J. Pleškienė pastebi, jog iš pradžių inkubatoriuje reziduojantys menininkai sutriko, kad pas juos ketina lankytis neįgalieji, tačiau juos nuolat lydi socialiniai darbuotojai, todėl streso, pasak direktorės, jau seniai nebėra. Ji džiaugiasi ir gerų žmonių dosnumu – štai vienas verslininkas padovanojo neįgaliesiems dešimt kūrybinių užsiėmimų. Verslininkas neįvardino nei savo vardo, nei pavardės, tačiau, pasak J. Pleškienės, tai buvo didžiulis nuotykis centro lankytojams. Savivaldybė taip pat finansuoja kai kurias papildomas veiklas.
Neįgalieji neretai vyksta į žirgyną – keli raiteliai net yra laimėję prizines vietas. „Kai kurie negali joti, tačiau vis tiek kartu leidžia laiką, pajaučia ryšį su gyvūnu“, – sako J. Pleškienė. Ji prideda, jog su globotiniais vyksta ir į kitus rajonus, visada galvoja, kaip parodyti jiems kažką naujo ir įdomaus. Visai neseniai grupelė darbščiųjų centro lankytojų savo rankomis pagamino angeliukus, kurie dabar eksponuojami Angelų muziejuje. Pasak centro darbuotojų, dabar tai bene patys populiariausi meno kūriniai muziejuje.
Viena iš centrą lankančių neįgaliųjų yra Justina. Mergina pasakoja, jog čia jaučiasi gerai, o jos mėgstamiausias užsiėmimas yra dėlionės. Daug džiaugsmo Justinai teikia tos veiklos, su kuriomis supažindina centro darbutojai – lipdymas iš molio, jodinėjimas žirgais. Mergina centre lankosi kasdien, yra jau senbuvė, todėl sako, kad visi čia susirinkę yra geri draugai ir puikiai sutaria.
Negalia – ne visada kliūtis
darbui
Judėjimo negalią turintis žmogus, anot J. Pleškienės, dažnai turi nemažai galimybių įsidarbinti. Ji pati sako pažįstanti žmonių su negalia, kurie dirba programuotojais, taip pat prekyboje. Tie, kurių negalia visiškai jų neapriboja, netgi dirba socialinių darbuotojų padėjėjais. „Tas, kas nori, tikrai gali rasti darbą“, – sako pašnekovė. Direktorės manymu, darbdaviams svarbiausia yra arba bent jau turėtų būti gebėjimai, o ne fizinės savybės. Neįgaliųjų dienos centro darbuotojai nuolat klausia pačių savo globotinių, ar jie pajėgs kažką padaryti, ar tai jiems nebus per sunku. Kai kurie pasirenka dirbti ne visą dieną, todėl svarbiausia, anot J. Pleškienės, įvertinti savo galimybes.
Anykščiai, pasak socialinių paslaugų centro direktorės, yra draugiškas miestas negalią turintiems žmonėms. Paklausta, ar mieste, jos manymu, gatvės yra pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia, ji sako, kad viso miesto vienu metu sutvarkyti neįmanoma, bet pokyčiai tikrai vyksta. „Kažkada ateis laikas, kai mieste bus dar daugiau vietų, pritaikytų neįgaliesiems. Stengiamės būti draugišku miestu“, – kalba J. Pleškienė.
