Problemų – „puokštė“

Rugpjūčio 23-ąją Anykščiuose, šalia paminklo Laisvei, vyko Europos dienos, stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienos minėjimas.
Renginyje be tiesiogiai minėjime dalyvaujančių asmenų ar savivaldybei pavaldžių įstaigų darbuotojų jaunimo beveik nesimatė, o ir daugelis iš negausiai dalyvavusiųjų buvo jau sulaukę garbingo amžiaus.
„Anykšta“ klausė, kodėl, jūsų manymu, valstybei reikšmingų dienų minėjimuose jaunimo kuo toliau, tuo labiau mažėja? Ar bebus tokiuose renginiuose kam dalyvauti po kokių dešimties – dvidešimties metų, jei toliau vyraus ta pati mažėjimo tendencija?
Juozas RATAUTAS, anykštėnas:

– Buvau minėjime. Sutinku, pasyvumas labai krenta į akis. Kaip padidinti aktyvumą – sunkus klausimas. Vyresni žmonės patys matė, pergyveno tuos įvykius, buvo Baltijos kelyje, jiems tai patirta istorija, išgyvenimai, todėl jiems tai labai brangu ir prasminga, per sukaktis atsinaujina prisiminimai apie tuos įvykius.
Minėjime patiko vicemero Sigučio Obelevičiaus kalba, muzikiniai intarpai, viskas atrodė prasminga.
O kodėl nedalyvauja jaunimas? Gal jie turi savų rūpesčių, labai nusivylę dėl darbo, mažų atlyginimų, kad sunku išlaikyti šeimas, gal nusivylę valdžios sprendimais, bėga į užsienį ir pyksta ant valdžios dėl jos klaidų. Ir mūsų rajone puikiai matosi, kokios klaidos yra daromos. Turbūt susideda visų bėdų „puokštė“, tai nuteikia labai pesimistiškai.
Tikiuosi dalyvaujančių bus ir ateityje, ir vyresnių, ir jaunesnių. Patriotiškai nusiteikusių, suprantančių prasmę bus visada ir tarp jaunų. Sausio 13-osios, Vasario 16-osios minėjimuose buvo daugiau dalyvaujančių, bet vis tiek, palyginus su gyventojų skaičiumi, nebus net vieno procento. Na, gal kiti žmonės dirba, gal nesureikšmino buvimo būtent pačiame minėjime, juk galima pagerbti ir namuose, darbuose…
Taip pat reikšmės gal turi ir tai, kad minėjime visada naudojama viena ir ta pati forma, minėjimo tvarka tapo pernelyg įprasta – vėliavos pakėlimas, mero žodis, tada daina. Gal reikia ieškoti kitų formų? Gal ir dėl to žmonės neina?
Patriotizmas dabar apgesęs, o to priežastis turbūt blogas gyvenimas, maži atlyginimai, mažos valdžios pastangos. Viskas susideda, jaunimas tai puikiai mato, jaučia. Jei vienintele išeitimi mato pabėgti iš Lietuvos ir kitur rasti geresnį gyvenimą, tai reiškia, kad nemato perspektyvų. Beje, daug išvykstančių sako, kad norėtų grįžti, net jei būtų mažesni atlyginimai, bet pakankamas dėmesys jiems, santykiai su darbdaviu ir t.t. Čia daug problemų, kurias reikia spręsti, bet matau, kad nelabai kas į tai kreipia dėmesį, todėl ir turime ką turime.