Kasdienės duonos kepalėlis subūrė šeimas draugėn

Praėjusį šeštadienį Anykščių rajono socialinių paslaugų centro komanda mūsų rajono įtėvius, globėjus, socialinius globotojus bei vaikus pakvietė į edukacinę programą Niūronyse „Duonelė kasdieninė“.
Ši edukacinė programa – projekto „Būk pokyčiu vaiko gyvenime“, finansuojamo Anykščių rajono savivaldybės lėšomis, vienas iš renginių.
Į Niūronis atvykusias šeimas pasitikusi Legų sodybos šeimininkė Rita Vasiliauskienė pasakojo apie duonos reikšmę lietuvio kasdienybėje: šis svarbiausias ir pagrindinis patiekalas ne tik alkį malšindavo, dalindamiesi duonos kepalėlį šeimos nariai burdavosi prie bendro stalo, kalbėdavosi, būdavo kartu…
Toks tikslas – pabūti drauge, pasidalinti kasdieniais džiaugsmais bei rūpesčiais, pasikalbėti apie ateities planus – ir buvo esminis, kviečiant šeimas į Niūronis.

Kiekvienas iš Niūronių išsivežė
po savo duonos kepalėlį

„Duona neturi būti skani, duona turi būti gera – tegu tortai ir pyragai būna skanūs. Mūsų seneliai, proseneliai su duona elgėsi pagarbiai – duona buvo šventas dalykas. Ją, nukritusią ant žemės, pakeldavo, atsiprašydavo, pabučiuodavo ir tik tada suvalgydavo. Net ją kepdami žmonės su duona gražiai elgdavosi – formuodami kepalėlį jį glostydavo, jokiu būdu nemušdavo, nedaužydavo, net kryžiaus ženklu žymėdavo“ – apie duoną tiek vaikams, tiek suaugusiems pasakojo R.. Vasiliauskienė.
Muziejininkė susėdusiems prie ilgų trobos stalų kalbėjo apie senųjų tradicijų puoselėjimo būtinybę, apie tai, kad net didžiausių bėdų akivaizdoje lietuviai sugebėdavo išgyventi, prasimaitinti, nepasiduoti…
Paklausti, ar dar kas turi kaimuose duonkepes krosnis, vos vienas kitas į edukacinę programą atvykęs linktelėjo galvą, net ir duona dabar kepama moderniose elektrinėse krosnelėse. Tad R. Vasiliauskienė ne tik pasakojo, bet ir rodė, kaip atrodo kubile užmaišyta duonos tešla, kaip formuojamas duonos kepalėlis, o vaikai labiausiai domėjosi, kaip gi duona nuo lyžės bus perkelta į krosnį. Kiekvienas edukacijos dalyvis turėjo padaryti po savo duonos kepalėlį, o kol duona kepė vaikai su savo įtėviais ar globėjais dairėsi po Arklio muziejaus ekspozicijas, buvo mokomi žaisti senuosius lietuviškojo kaimo žaidimus.
Grįžusiuosius į Legų sodybą dar prieangyje pasitiko R. Vasiliauskienė – visi buvo įspėti, kad neskubėdami įeitų į trobą, nesistumdydami susėstų prie stalo ir draugiškai vaišintųsi. „Kitaip – kaukš šaukštu į kaktą ir marš į lauką“ – rimtai buvo nusiteikusi sodybos šeimininkė.
Ant stalų laukė ūkiškos vaišės – vaikus labiausiai nustebino, kai šeimininkė pasiūlė paragauti lietuviškų „čipsų“. Ant stalo vaikai jų lyg ir nerado… „Tai krosnyje keptos bulvės – tepkite ant jų sviestą ir valgykite, tikrai nebus blogiau už parduotuvėje perkamus nesveikus traškučius“ – ragino vaikus R. Vasiliauskienė.
Pasivaišinus buvo aptarta vaikus globojančių, įsivaikinusių šeimų asociacijos kūrimo galimybė. Tai, pasak Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktorės Jolantos Pleškienės, padėtų lengviau „prisibelsti“ į valdiškas institucijas, galėtų būti rašomi projektai, pagaliau – būtų galimybė dažniau susitikti ir pabūti kartu.

Naujas statusas – socialinis
globotojas

Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Zukienė kalbėjo, kad šiuo metu Anykščių rajone yra 45 šeimos, globojančios 54 vaikus. 30 vaikų, kurie kilę iš Anykščių rajono, yra išvykę gyventi pas giminaičius ar svetimus asmenis į kitus rajonus ir miestus.
„Įvaikinimas Anykščių rajone vis dar nepopuliarus. Prieš keletą metų anykštėnų šeima yra įsivaikusi vieną vaiką. Mūsų rajono vaikai dažniausiai yra įvaikinami Vilniaus gyventojų arba užsieniečių: yra anykštėnų, kurie buvo įvaikinti Italijoje, Prancūzijoje, JAV gyvenančiose šeimose“ – sakė vedėja.
Globėjų ir įtėvių mokymus (GIMK) šiais metais baigė 3 anykštėnų šeimos ir jau 2 iš jų globoja po vieną vaiką.
Kalbant apie vaikų globą, šiemet pradėta vartoti nauja sąvoka – socialinis globotojas. Tai, pasak L. Zukienės, Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2017-06-29 sprendimu įtvirtintas apibrėžimas. „Socialinis globotojas – fizinis asmuo, atitinkantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse globėjui (rūpintojui) keliamus reikalavimus, išklausęs globėjų ir įtėvių mokymus ir konsultavimo kursus, pagal su Globos centru sudarytą tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį prižiūrintis likusius be tėvų globos vaikus nuo gimimo iki 18 (aštuoniolikos) metų, su kuriais nėra susietas giminystės ryšiais. Socialinis globotojas veiklą vykdo pagal individualios veiklos pažymėjimą bei gauna Tarybos sprendimu nustatytą atlygį bei lėšas vaikui išlaikyti. Socialinis globotojas globoja (rūpinasi) vaikais, kuriems nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Laikinoji globa (rūpyba) trunka iki 12 mėnesių. Per tą laiką priimamas vienas iš šių sprendimų: vaikas grąžinamas tėvams; kreipiamasi į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo ir nuolatinės globos (rūpybos) vaikui nustatymo“ – apie naująjį statusą pasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Paklausta, kiek šiuo metu Anykščių rajone yra vaikų, kurie galėtų būti įvaikinti ar paimti nuolatinei globai, L. Zukienė sakė: „Šiuo metu Aulelių vaikų globos namuose auga 44 vaikai, apie 90 proc. šių vaikų turi teisinį statusą, leidžiantį juos globoti (rūpintis) arba įvaikinti. Kitų teisinis statusas yra tvarkomas (kreipiamasi į teismą) arba svarstomas klausimas grąžinti vaikus tėvams, paskyrus tėvams konkrečius įpareigojimus“.
Apie džiaugsmus ir rūpesčius, su kuriais susiduria augindami vaikus,  dalijosi socialinių globotojų statusą turintys Vaida ir Marius Paulauskai bei šešerius metus Rimantę globojantys Birutė ir Gintaras Venteraičiai. Interviu su šiomis šeimomis bus publikuojami kituose “Anykštos” numeriuose.