Visų šventųjų diena, Vėlinės – šventės, per kurias kelius užplūsta automobiliai, judantys nuošaliausių kapinaičių link, o ant kapelių sužimba žvakelės. Tačiau kasmet žvakelių ir gėlių pačiomis švenčių dienomis ant kapų mažėja, o ir eismo spūsčių prie kapinių darosi mažiau. Vis daugiau kapų uždengiami plytelėmis arba plokštėmis, o daugelis kapus aplanko nebe per šventes, o dienomis, kuriomis lankyti patogiau.
Ar tai rodo, kad mirusiųjų prisiminimo tradicijos per Visų šventųjų dieną ir Vėlines nyksta? Kaip manote, ar gerai, kad žmonės savo mirusiųjų artimųjų kapelius lanko ne Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis, o tada, kada patogiau?
Dijana PETROKAITĖ, Anykščių kultūros centro direktorė:
– Nemanau, kad tradicija nyksta. Vienareikšmiškai galvoju, kad mirusius, brangius žmones reikia prisiminti ne vieną kartą per metus. Kapo uždengimas plokštėmis ar užpylimas akmenukais yra geriau nei ant kapo vešinti žolė. Ne kiekvienas gali per visą Lietuvą privažinėti iki savo artimųjų kapų, juo labiau, kad dabar žmonės emigruoja ir į užsienį. Manau, kad geriau tie kapai būtų sutvarkyti, o žvakutę uždegti galime nebūtinai per Vėlines. Man labai patiko kunigo Ričardo Doveikos mintis, kad nebūtinai per Visų šventųjų šventę, Vėlines turim griūdami lėkti į kapines ir ten pristatyti daug žvakių. Ugnelė gali degti tada, kada galime aplankyti kapus, melstis už mirusius ten, kur galime. Juk kiekvieną dieną į bažnyčią nenueiname, bet mirusius galime prisiminti kad ir kiekvieną rytą ir vakarą. Tai kiekvieno žmogaus valioje. Daugelis žmonių aplankė kapines savaitgalį, drauge jie aplankė ir gyvuosius. Kaip mano dėdė kunigas, amžinatilsį Gediminas Šukys per kokias laidotuves, kai kas išeidavo, sakydavo: „mirusiems mes jau niekuo nebegalime padėti, mes turim galvoti apie gyvuosius“. Manau, kad Visų šventųjų šventė yra ne tik tai, kad aplankome kapus, bet ir prisimenam, aplankom ir gyvuosius žmones. Kai yra kelios dienos, žmonės važiuoja per Lietuvą ir ne tik kapus lanko, bet ir artimuosius. Juo labiau, kad ne vienoje vietoje tos kapinaitės yra. Neįsivaizduoju, kad tradicija galėtų išnykti. Manau, kad nebūtinai žvakę turi uždegti tam tikrą dieną, tiesiog ant kapo turi būti ugnelė, o svarbiausia, kad atminimas būtų širdyje.
