Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje nemažą skandalą sukėlė Anykščių rajone šaknis turinti viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė, užsipuolusi Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Šio skandalo fona iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas atkreipė dėmesį į tai, kad R.Vanagaitė knygoje „Mūsiškiai“ nepagailėjo net ir savo senelio, gyvenusio Kavarske ir priskirto prie žydšaudžių, ir ėmėsi jį ginti. Apie šias peripetijas „Alkas.lt“ publikuoja jo straipsnį „T. Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą“.
„T. Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą“.
Didelis ažiotažas kilo dėl kelių šmeižikiškų tezių apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, išsakytų „rašytoja“ prisistatančios viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės. Šiandien jis netikėtai baigėsi pačios „rašytojos“ prisipažinimu melavusir nelabai nuoširdžiu atsiprašymu.
Trauktis nebebuvo kur: žiniasklaida atkreipė dėmesį net į jos prašymą Lietuvos kultūros tarybai skirti 600 eurų mėnesinę stipendiją tolesniems „tyrimams“ ir konkrečiai – knygos „Nusikaltimas ir tyla“ rašymui. Šitoks dėmesys R. Vanagaitės finansiniams reikalams, po kurio kilo grėsmė, kad stipendiją ji matys kaip savo ausis, nebepaliko kitos išeities. Nors pastarosiomis dienomis kritikuota R. Vanagaitė buvo daug kartų, dabar ji nusprendė staiga atsižvelgti į tiek kartų atkakliai neigtą realybę ir atsiprašyti. Tą ji padarė praėjus trims valandoms po to, kai „Lietuvos žinios“ paskelbė apie jos pretenzijas gauti minėtą stipendiją.
Vertėtų visgi atkreipti dėmesį, kad minėtos R. Vanagaitės „klaidos“ atsirado anaiptol ne be iš anksto padarytų paruošiamųjų darbų. Ir kad atsitraukimas nuo savo tezių apie A. Ramanauską-Vanagą įvyko iš esmės dviem etapais. Pirminiuose kaltinimuose skambėjo iš esmės dvi pagrindinės tezės: 1) E. Zurofas neva turi kažkokių duomenų apie A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudyme; 2) ne toks jau didvyris ir Vangas kaip partizanas – neva bendradarbiavęs su KGB ir be jokių kankinimų pareiškęs ištikimybę sovietų valdžiai bei draugus išdavęs. Pirmosios tezės žurnalistų prispausta R. Vanagaitė atsižegnojo iš karto – neva ji tokių duomenų neturinti, tik žinanti, jog A. Ramanauskas-Vanagas buvęs „baltaraištis“ ir tiek. Antrosios laikėsi įsikibusi dantimis ir nagais iki pat šios dienos. Nesvarbu, kad tenka teigti kažką tokio, kaipo, kad A. Ramanauskas-Vanagas išsikastravo ir akis badėsi pats. Nesvarbu, kad kritikai ir piktinasi, ir šaiposi iš tokios interpretacijos. Ji mat mato kitaip – ir nusišvilpt jai ant tos kritikos. Kol nebuvo paliesta stipendija…
Jeigu atsiversime pernai išleistą skandalingąją R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, matysime, kad placdarmas šiam puolimui prieš A. Ramananauską-Vanagą visgi buvo paruoštas iš anksto – šioje elitiniuose vakarėliuose aukštai kotiruotoje knygoje, kurią ir dabar jos reklaminėje kampanijoje dalyvavęs Andrius Tapinas įvardija kaip „kontroversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses“.
Šioje knygoje labai aiškiai vedama mintis, kad 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir žydšaudžiai – tai vienas ir tas pat. Taip klojamas pagrindas žydšaudžiais įvardyti ir daugelį partizanų, ne tik A. Ramanauską-Vanagą, kadangi Birželio sukilime iš tiesų dalyvavo labai daug sąmoningų Lietuvos piliečių. Faktiškai tokios tezės priėmimas ir įtvirtinimas bet kokią sovietmečio kovą už Lietuvos valstybingumą paskelbtų už įstatymo ribų. Tad išpuolio prieš A. Ramanauską-Vanagą esminė tezė vis dėlto buvo kaltinimai žydų šaudymu. Tik netikėtai aštri visuomenės reakcija privertė pačioje skandalo pradžioje atsitraukti nuo šios tezės, kuri neturi jokio faktografinio pagrindimo, ir atakuoti iš toliau, bandant parodyti tariamą A. Ramanausko-Vanago bendradarbiavimą su sovietais.
Savo tezei „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ pagrįsti R. Vanagaitė paaukojo net savo pačios senelio Jono Vanago, 1941 m. birželio sukilėlio, gerą vardą ir atminimą. Tai buvo pirmasis jos apšmeižtas Vanagas, patogus dar ir tuo, kad taip „rašytoja“ galėjo sustiprinti savo, kaip kovotojos už tiesą, įvaizdį – jai neva labai skaudu pripažinti tiesą apie savo senelį, bet štai sąžinė reikalauja… O kadangi senelis – tik eilinis, niekam nežinomas, sukilėlis, tai niekam ir nekilo mintis jį ginti ar dėl jo garbės kovoti. Šis Vanagas buvo lengvesnė auka garbės ir pinigų ištroškusiai anūkei, nei tas antrasis, kurį ne taip sėkmingai užsipuolė pastaruoju metu.
Jau pačioje knygos pradžioje „rašytoja“ trykšta autoironija, prisistatydama, kaip „pagerinta lietuvė“: „Aš ne tik lietuvė, aš pagerinta lietuvė, nes tėvo Jono Vanago tėvas, senis Vanagas, – politinis kalinys, nuteistas už antisovietinę veiklą ir per pusmetį negyvai sušalęs Karlage“ (p. 13). Tas jo sušalimas Karlage anūkės dar ypatingu būdu pašiepiamas kitoje vietoje: „Išbuvo Karlage pusmetį ir kaip tikras patriotas mirė 1946 m. Vasario 16-osios išvakarėse“ (p. 56). O kad joks jis patriotas, o tik „moralinė našta“ dorajai anūkėlei, rėžiama iš karto ir be užuolankų: „Jono Vanago žygdarbį man šiek tiek aptemdė byloje rasta žinia, kad jis vokiečių okupacijos metais buvo komisijos, sudarinėjusios žydų sąrašus, narys. Jis žydų žudynėse nedalyvavo, jų turto nesigviešė, nes buvo pakankamai turtingas. Tardomi liudytojai pasakojo, kad visi dešimt surašytų Kavarsko žydų 1941 m. rugpjūtį buvo nuvaryti į Ukmergę“ (p. 13).
Drauge su savo meilužiu Efraimu Zurofu (knygoje ironiškai vadinamu „priešu“) R. Vanagaitė lankėsi savo senelio „nusikaltimų“ vietoje Kavarske ir paskyrė tam visą poskyrį. Čia jau iškart nurodo, kad Kavarske gyveno apie tūkstantį žydų (p. 193)… Palaukit, iš tūkstančio žydų jos „prie holokausto prisidėjęs“ senelis surašė tik 10? Ir kaip gi jis juos atrinko? Atsakymo šį vienintelį kartą R. Vanagaitė iki galo nenuslepia ir lyg tarp kitko iškloja jau kitame puslapyje: „Ką iš tikrųjų padarė mano senelis? Trys liudytojai pasakoja vieną ir tą patį – jis buvo vokiečių gerbiamas žmogus, turėjo brauningą ir buvo nacių teisminės komisijos narys. Toji komisija pačioje karo pradžioje sudarė 10 aktyvistų sąrašą. Šie aktyvistai buvo sušaudyti pačioje karo pradžioje. Kas jie buvo? Vien tik žydai? Byloje minima tik vieno nužudytojo pavardė – Jakovas Ovčinikovas, apylinkės komjaunimo sekretorius“ (p. 194). Taigi, tai buvę žmonės iš pradžių R. Vanagaitės kukliai pavadinti „aktyvistais“, bet paskui nurodomas ir vienas konkretus „aktyvistas“, iš kurio pareigų akivaizdžiai matosi, kad tai – būtent sovietiniai aktyvistai, gal net visai ne žydai, ar ne vien žydai – anūkė to nė nežino…
Bet, verčiame dar vieną puslapį, ir matome, kaip šie tiesiog „aktyvistai“ tampa jau „žydų aktyvistais“: „Klausiam Romo apie 10 žydų aktyvistų žūties vietą prie Kavarsko“ (p. 195). Atgailaujanti anūkė ieško senelio „nusikaltimo“ pėdsakų ir juos suranda… Tiesa, ne Ukmergėje, kaip iš pradžių teigė, o Pumpučių kaime prie Kavarsko, kur ji drauge su Zurofu lanko tų „aktyvistų“ kapą, drebančiomis rankomis nuima paminklu šliaužiančią sraigę, reaguodama į rūstų Zurofo žvilgsnį… Ir tik išverkus visas ašaras dėl liūdno dešimties kolaborantų likimo, Zurofo žodžiais reziumuojama, pirmą kartą įvardijant, dėl ko virkauta iš tikrųjų: „Sovietų aktyvistų žudynių vieta nepažymėta. 700 metrų nuo kelio, per laukus į daubą paupyje, be vietinio žmogaus pagalbos jos niekada nebūtume radę. (…) Šis tolimas kampelis paupio krūmuose yra viena iš labiausiai šokiruojančių mano matytų žydų žūties vietų. Nėra nė ženklo, kas žuvo, kiek jų žuvo, kada žuvo ir kas žudikai“ (p. 199–200).
Ne, ne šimtai nekaltų Kavarsko žydų, o šie 10 sovietinių aktyvistų – didžiausios raudos ir atgailos objektas. Nes prie jų išaiškinimo ir suėmimo prisidėjo Jonas Vanagas, 1941 m. birželio sukilėlis, nešaudęs jokių žydų, nepasmerkęs mirčiai jokių nekaltų žydų, bet turėjęs nelaimę būti R. Vanagaitės seneliu… Šioji, kaipo viešųjų ryšių specialistė, suprato, kad jos teksto emociniam paveikimui tiesiog funkciškai reikalinga asmeninė „atgaila“, ir todėl žūtbūt seneliui reikia priskirti žydšaudystę. Kad paskui visur galėtų patetiškai dūsauti, kaip ji atgailauja, ir kad kiekvienas lietuvis savo giminėje surastų „tokių“, jei tik ryžtųsi ieškoti…
Kartu įvertinamas ir visas Birželio sukilimas. Į jį vėl žiūrima per apšmeižtojo Jono Vanago istorijos prizmę. Atkreiptinas dėmesys į sukilėlių motyvacijos išaiškinimą tariamų Jono Vanago motyvų pagrindu: „Juk sovietai ką tik buvo atėmę iš jo žemes ir išdaliję nepasiturintiems“ (p. 56). Sovietinės istoriografijos klišė visame gražume! Godūs buržujai ir buožės keršija liaudžiai už prarastus turtus! Taip, regis, beviltiškai pasenusi sovietmečio klasių kovos teorija grįžta per tariamą R. Vanagaitės asmeninę patirtį, persidažiusi nuoširdžios žmogiškos išpažinties spalvomis.
Ir dar: žydai „bėgo iš Lietuvos, bet vokiečiai ją užėmė taip greitai, kad į SSRS gilumą spėjo pasitraukti tik apie 6 procentus visų Lietuvos žydų“ (p. 57). Birželio sukilėliai kalti dėl to, kad sovietai bėgo per greitai!
Kuo gi R. Vanagaitės knyga skiriasi nuo sovietinės istoriografijos? Yra, ko gero, du dalykai. Pirma, sovietinė istoriografija neakcentavo žydų. Sovietinių aktyvistų žudymas jai buvo blogis savaime, jų nereikėjo dangstyti žydų vardu. Antra, ji rašyta sunkiu „mokslinio materializmo“ stiliumi, slegiama rūsčių ir neišvengiamų dėsningumų, klasių kovos ir gamybinių santykių bei jėgų. R. Vanagaitė sovietmečio istoriografijos tezėms prideda emocinio jausmingumo. Taip jos ir užmaskuojamos, ir tampa įtaigesnės.
Bet štai… nesėkmė! Pasirodo, Jono Vanago paaukojimo sovietmečio tezių reanimavimui nepakako. Vos prisiliesta prie žinomesnio Vanago – Adolfo Ramanausko-Vanago, elitiniuose vakarėliuose ir užsakomuosiuose atsiliepimuose patikliai priimta tezė „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ ėmė ir nesuveikė. Teko atsiprašyti.
Ar gaus R. Vanagaitė stipendiją ir pratęs savo „tyrimus“? Pamatysime – šiuolaikinėje Lietuvoje, beveik visiškai atsisakiusioje istorinės atminties politikos, visko būna, todėl iš anksto nieko atmesti negalima.
