Vyriausybėje bręsta naujas Lietuvos apskričių reformos planas, kurio viena dalių – kritinio ekonominio dydžio ir specializuoti funkciniai regionai. Pagal šiuo metu svarstomą variantą, keturi regionai būtų suformuoti aplink Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių traukos centrus.
Ūkio ministerijos užsakymu ekonominių teritorijų specializacijos studiją rengiantys verslo konsultavimo įmonės „Strategy Labs“ specialistai pastaruoju metu susitikinėjo su regionų plėtros tarybomis. Kaip rašoma Regioninės plėtros departamento pranešime, vietoje dabar Lietuvoje esančių dešimties apskričių šalis būtų suskirstyta tik į keturis regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Kiekvienam iš keturių regionų numatyta ir konkreti specializacija, į kurią reikėtų orientuotis ieškant investuotojų. Pavyzdžiui, Vilniaus regionui numatyta plastiko ir popieriaus gamybos, elektros, šilumos ir vandens tiekimo, transporto ir logistikos, miškininkystės, finansų ir verslo paslaugų, programavimo, informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kūrybinės, kultūros ir pramogų veiklos, vaistų ir farmacijos pramonės kryptys. Kaunui siūlomos chemijos pramonės, didmeninės prekybos, maisto ir gėrimų gaminių, statybos, architektūros ir inžinerijos specializacijos. Klaipėdos regionas galėtų specializuotis transporto ir logistikos, transporto įrangos gamybos, naftos produktų gamybos, chemijos pramonės, miškininkystės, medienos, baldų ir statybos srityse. Tuo metu Šiauliams kaip galimos regiono specializacijos išskirti šie sektoriai: maisto ir gėrimų gaminiai, transporto įrangos ir elektronikos gamyba, metalo, plastiko ir popieriaus gaminiai, miškininkystė, mediena ir baldai, tekstilė ir apranga, žemės ūkis.
Kviečia diskutuoti
Vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys akcentavo, kad „Strategy Labs“ parengta studija nėra užbaigtas dokumentas. „Tai – dabartinės ekonominės situacijos analizė, kuri leidžia pradėti diskusijas. Jos jau prasidėjo, vienose apskrityse vyksta aktyviau, kitose – mažiau aktyviai. Tačiau ten įsitraukia ir „Investuok Lietuvoje“, ir „Versli Lietuva“, ir merai, ir verslas. Kai kurie verslininkai sako, kad tai yra pirmas kartas, kai jie su savo savivaldybių merais sėdi prie vieno stalo ir diskutuoja“, – DELFI pasakojo jis. G. Surplys taip pat pastebėjo, kad regionų ekonominė specializacija yra tik dalis 2017–2027 metams rengiamos regioninės politikos gairių „Baltosios knygos“.
„Tai yra sutartinis, strateginis planas, ką mes darysime su regionų politika. Jis išskiria keturis uždavinius. Pirma, stiprinti atsakingą ir kompetentingą savivaldą. Antra, įgalinti Lietuvos regionus ir juos kryptingai plėtoti. Trečia, užtikrinti vietos, regionų ir valstybės plėtros darną ir nuoseklumą. Ketvirta, gerinti regionų įvaizdį ir vykdyti veiksmingą komunikaciją“, – pasakojo viceministras.
Geriausiai tvarkosi Vilnius ir Kauno rajonas
Pagal naujausią Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) savivaldybių indeksą, geriausiai besitvarkančios savivaldybės titulas šešių didžiųjų savivaldybių reitinge trečius metus iš eilės atitenka sostinei. Po Vilniaus seka Klaipėda, trečia vieta tenka Kaunui, ketvirta – Šiauliams, penkta – Panevėžiui, o paskutinis yra Alytus. Mažųjų savivaldybių lyderė – Klaipėdos rajono savivaldybė, nuo jos nedaug atsilieka Kauno rajonas, Palanga. Kaip pastebima LLRI pranešime, kasmet skelbiamas savivaldybių indeksas rodo, kad ekonominė atskirtis tarp regionų gilėja. „Vilnius – šalies investicijų traukos centras, čia sukoncentruota net du trečdaliai užsienio investicijų. Dėl to čia didžiausi atlyginimai, bedarbystė – viena mažiausių. Sostinė – vienintelė iš didžiųjų miestų, kur gyventi ir dirbti atvyko daugiau žmonių, nei išvyko. Tiesa, kiti didieji miestai sostinei vis labiau lipa ant kulnų. Antroje vietoje esanti Klaipėda sėkmingiau tvarko savo finansus, yra taupiai valdoma, miesto skola – mažiausia iš didžiųjų miestų”, – cituojama Lietuvos savivaldybių indekso tyrimo vadovė Aistė Čepukaitė. Tuo metu LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas pastebėjo nerimą keliančią tendenciją. „Pagal tai, kiek pritraukia investicijų, pagal veikiančių ūkio subjektų skaičių, verslo aktyvumą, sunkiausiai besiverčiančios savivaldybės nuo pirmaujančiųjų atsilieka vis labiau. Kitaip sakant, skirtumas tarp vietovių, kur ekonominis gyvenimas verda, ir tarp vietovių, kur ekonomika merdėja, darosi vis didesnis. Tai yra viena pajamų nelygybės priežasčių. Turime rajonų, kur sukauptos užsienio investicijos yra 1 euras žmogui. Apie kokius aukštos pridėtinės vertės produktus ar brangiai apmokamas darbo vietas tuomet galima kalbėti?” – svarstė jis.
Ž. Šilėnas dar pridūrė, kad šiuo metu daug kalbama apie dvi Lietuvas, tačiau rodikliai rodo, kad skirtumai yra ne tik tarp didžiųjų ir mažųjų, bet ir tarp kaimyninių, panašaus dydžio savivaldybių. „Didmiesčio statusas negarantuoja sėkmės, ir atvirkščiai – mažas gyventojų skaičius nereiškia pasmerkimo stagnacijai. Todėl savivaldybių politikai ir administracijų vadovai turi imtis iniciatyvos, nekasdienių ir drąsių sprendimų siekiant pritraukti ir išlaikyti investicijas, kuriančius ir dirbančius gyventojus”, – sakė jis.
