„Vargonų muzika – tai pokalbis su aukščiausiuoju“ (Aukštaitiškas formatas)

„Vargonų muzika – tai pokalbis su Aukščiausiuoju“ – taip yra pasakęs vienas žymiausių Lietuvos vargonininkų Leopoldas Digrys. 32 metų vargonininkė uteniškė Žydrūnė Smalstienė į pokalbius su Aukščiausiuoju muzikos pagalba leidžiasi kiekvieną dieną. „Jaučiuosi savo vietoje ir džiaugiuosi, kas esu ir kur esu. Žinau, kad čia esu Dievo dėka. Atsidaviau Jo valiai, ir Jis veda mane“, – įsitikinusi Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčios vargonininkė Ž. Smalstienė.

Žydrūnės balsas ir vargonų muzika pasitinka tikinčiuosius per kiekvienas ryto mišias, kad jie su Dievo palaima pradėtų naują dieną, o vakare – kad ją prasmingai užbaigtų. Vargonų ir žmogaus balso kuriama ypatinga atmosfera negali nejaudinti sielos ir jos nepakylėti. Ar gali būti kilnesnė misija, nei toji, kurią vykdo Žydrūnė?
Vargonininkas bažnyčioje yra nematomas žmogus. Žydrūnė tuo džiaugiasi, nes viešumo ji nemėgsta, jai daug lengviau, kad yra nematoma: “Dėkoju Dievui už šį darbą ir džiaugiuosi. Kartais tikintieji užkopia laiptais pažiūrėti vargonų, pažvelgti, kaip atrodo bažnyčia žvelgiant į ją iš viršaus“.
Žydrūnė turi 7 metų pedagoginės veiklos patirtį. Kai prieš trejus metus Kristaus žengimo į dangų bažnyčios klebonas Kęstutis Palepšys jai pasiūlė vargonuoti, siūlymą priėmė džiaugsmingai, nes muzika ir Dievas moters gyvenime visada ėjo šalia. Be to, pedagogika ir vargonavimas papildo vienas kitą.
„Vargonuojant pirmiausia turi eiti protas, o šalia – emocija, ją reikia valdyti, žinoti, kiek ją galima išleisti iš narvelio. Po šv. Mišių namo grįžtu visiškai išsisėmus. Norėčiau pabūti ramiai, bet nepavyksta, nes manęs reikia trečiokei dukteriai Rugilei, – atviravo pašnekovė. – Užtat kai ateina išeiginė, stengiuosi ją praleisti ramiai, pabūti gamtoje“.

Vargonai – instrumentų karalius
Vargonai yra vadinami instrumentų karaliumi arba instrumentu – orkestru, nes turi labai dideles galimybes. Tai galingas, įvairiabalsis instrumentas. Įvairių registrų dėka galima išgauti fleitos, obojaus, trombono, daugelio kitų instrumentų spalvas. Kiekvienas meistras vargonus meistruoja savaip, todėl visi šie muzikos instrumentai skiriasi, vargonų skambėjimas priklauso ir nuo bažnyčios akustikos. Vargonai būna įvairaus dydžio, nuo 4 registrų net iki 60-ies ir daugiau. Žydrūnė groja 19-os registrų vargonais.
„Kartais vargonai ima ir užstringa ar pradeda zyzti, gali iškrėsti bet kokią staigmeną. Nuo streso tokiu atveju neišsisuksi. Taip dažniausiai nutinka keičiantis oro sąlygoms. Vargonai – gyvas organizmas, juos gali veikti ir drėgmė, ir sausas oras, – pasakojo Žydrūnė. – Turiu pažįstamą vargonų meistrą Justiną Šapolą iš Rokiškio. Jis darbui atsidavęs visais 500-ais procentų. Meistras dvejus metus tvarkė, šveitė, valė mūsų bažnyčios vargonus, todėl po darbo išlįsdavo visas pajuodavęs. Jis padarė viską – nuo vargonų išvalymo iki derinimo“. J. Šapola dirbdavo net naktimis, tardavosi su kitais meistrais, nes tai labai sudėtingas, daug žinių reikalaujantis darbas. Jo darbo rezultatus vargonininkė pajuto iškart – pasikeitė registro spalva, vargonai ėmė garsiau skambėti.
Vargonininko profesija yra daugiaplanė, leidžianti rinktis platų veiklos spektrą. Vargonininkas – tai ir choro vadovas, ir solistas, ir liturgijos žinovas, ir dirigentas. Katalikų bažnyčia neįsivaizduojama be vargonų, muzikos ir giesmių. Pirmieji vargonai Lietuvoje pastatyti XV amžiaus pradžioje. Tai buvo Kryžiuočių ordino magistro dovana kunigaikštienei Onai, jie stovėjo Trakų pilyje. Lietuvos bažnyčiose vargonai įsitvirtino XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje vieno manualo vargonai pastatyti 1899 metais. Apie 1990 metus vargonai išplėsti iki dviejų manualų, pakeistas korpusas su prospektu.

Lėmė atsitiktinumas
Žydrūnę jos mama nuo vaikystės kiekvieną sekmadienį vesdavosi į rytines mišias Mergaitė pykdavo, kai reikėdavo anksti keltis, ji būtų mieliau į bažnyčią ėjusi vakare. Tačiau mama atremdavo, kad sekmadienis yra Viešpaties diena ir ją reikia švęsti. Išmokti groti vargonais Žydrūnę pastūmėjo atsitiktinumas. Dar būdama moksleivė skelbimų lentoje pamatė mažytį garsios uteniškės vargonininkės Zitos Lukošiūnienės skelbimą, kviečiantį mokytis groti vargonais. Jos giminėje muzikantų nėra, todėl patarimo, ką daryti, kreipėsi į mamą. Ji dukrai atsakė taip: „Jei patinka, tai ir eik“. Žydrūnė savo dukrai irgi linki eiti ten, kur linksta širdis.
Pas Z. Lukošiūnienę būsimoji vargonininkė mokėsi trejus metus. Muzikantė neslepia, kad įvaldyti vargonus buvo sudėtinga, ypač suderinti grojimą rankomis ir kojomis. Užsispyrusi būsimoji vargonininkė darė viską, kad jai pavyktų, todėl po pusmečio pasiekė persilaužimą. Žydrūnė neslėpė, kad pradžioje tai buvo sunkus, juodas, kruvinas darbas. Tik įvaldžius techniką ateina pasitenkinimas ir euforija.
Mokydamasi vidurinėje mokykloje, Žydrūnė muzikos mokykloje lankė akordeono klasę. Ką rinktis – akordeoną ar vargonus – nebuvo lengva. Po svarstymų uteniškė įstojo į Juozo Tallat – Kelpšos konservatoriją, nes merginą viliojo galimybė mokytis pas čia dėstytoju dirbusį vargonininką Leopoldą Digrį, bet jis greitai išėjo į pensiją. Perprasti vargonus Žydrūnei padėjo dėstytoja Gabija Narušytė. Po konservatorijos mokslus uteniškė tęsė Muzikos ir teatro akademijoje, kur įgijo du magistro diplomus – atlikimo meno vargonų ir muzikos pedagogikos.
Ar sunku vargonininkei išvengti monotonijos, juk per kiekvienas šv. Mišias viskas kartojasi, ir jos neišvengiamai gali tapti rutina, be to, daug ką reglamentuoja bažnytinės apeigos, liturgija. „Čia yra profesija, kai neužsiciklini monotonijoje. Pamaldos yra tarsi rutina, bet galima įvairuot giesmėmis. Klebonas leidžia groti Bachą. Bachas buvo genijus, bet nebuvo katalikas, todėl nemažai dvasininkų jo groti per šv. Mišias neleidžia, kompozitoriaus muzika gali skambėti tik bažnytinių apeigų metu. Man pasisekė, kad dirbu su tolerantišku klebonu. Mes su juo labai gerai sutariam, jis niekada nesako daryk tą ir aną. Aš stengiuosi savo pareigas atlikti gerai, moku priimti kritiką, todėl prašau klebono sakyti, kas būna negerai“.
Pašnekovė neslėpė esanti jautrios sielos, todėl būna visokių dienų. Kartais dėl emocinės būsenos balsas neskamba, ar būna prikimęs. Tada išėjus iš bažnyčios būna negera “ant dūšios”. Tačiau dažniausiai vargonininkė iš bažnyčios išeina pakylėta, išlekia kaip ant sparnų.

Norėtų suburti tikrą chorą
Sekmadieniais per pamaldas bažnyčioje gieda ir choras, kurį vargonininkė vadina ansambliu, nes giedoti susirenka tik apie 10 žmonių. Vargonininkė kalbina daugiau žmonių ateiti giedoti, bet jie bijo prisirišti, nes reikėtų ateiti kiekvieną sekmadienį, be to, suspėti į 8 valandą prieš šv. Mišias vykstančią repeticiją. Žydrūnės teigimu, norint, kad choristai giedodami atiduotų 50 procentų savęs, jai tenka atiduoti visus 150 procentų, degti tuo, ką daro. Repertuare skamba senovinės ir šiuolaikinės giesmės. Choristai neretai būna išsiblaškę, todėl pati pradžia būna sunki. Su kai kuriais choristais tenka dirbti ir atskirai: “Visada primenu, kad giedoti kaip išeina negalima, reikia giedoti taip, kaip reikia. Ansamblio dalyviai gieda tik dviem balsais“.
„Klebonui K. Palepšiui teko studijuoti Vokietijoje. Jis pasakojo, kad ten nuo seno bažnyčioje įsigalėjusi tradicija giedoti visiems kartu, tam yra padėti giesmynai. Vargonininkai, kaip mūsuose įprasta, ten negieda. Ši tradicija eina iš amžių ir nesikeičia. Vienas kitas tikintysis kartu su choru gieda ir pas mus, suprantama, per vargonų gausmą aš ne visada girdžiu jų giedojimą“.
Bažnytinį chorą vargonininkė subūrė ir Vyžuonų bažnyčioje, kurioje sekmadieniais per šv. Mišias groja vargonais. Anksčiau šioje bažnyčioje, kurioje vargonuoja nuo 2004 metų, buvo subūrusi ir jaunimo chorą. Dabartinio choro vyriausiam choristui jau 86 metai, jis gieda nuo jaunų dienų. Iš choristų ypač išsiskiria viena moteris. Nors ji muzikinio išsilavinimo ir neturi, bet turi dievo dovaną. Žydrūnė vyžuoniškiams giesmininkams visada primena, kad viską reikia daryti iš širdies, tada ir pasiseks. Jai malonu, kad choristai labai stengiasi.

Patinka pedagogės darbas
Savo profesinę veiklą vargonininkė pradėjo nuo pedagogikos. Žydrūnei patinka pedagoginis darbas, ją džiugina, kad savo patirtį gali perduoti kitiems, todėl Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale moksleivius moko vargonavimo. Kartą per savaitę ji vyksta į Rokiškį, kartais jos moksleiviai atvažiuoja groti į Uteną. Pernai dėstytoja turėjo penkis moksleivius, šiemet – keturis. Anksčiau Lietuvoje vargonininkais išimtinai dirbdavo tik vyrai, dabar laikai pasikeitė, daugiau nei pusę besimokančiųjų vargonuoti sudaro moterys.
„Mokytis groti vargonais stoja ir vyresnio amžiaus žmonės, vienai studentei jau 50 metų, – pasakojo Žydrūnė. – Turėjau ir jau į pensiją išėjusią studentę, kuri visą gyvenimą svajojo išmokti groti vargonais. Valstybės tarnyboje dirbusiai ir anksti į pensiją išėjusiai moteriai sekėsi labai sunkiai, ji grodavo po 12 valandų kasdien. Studentės pastangos davė vaisių, ir jai pavyko įgyvendinti savo svajonę – dabar ji dirba vargonininke. Tokie pavyzdžiai yra akstinas ir man pačiai“.
Pašnekovė prisiminė žymios vargonininkės Virginijos Survilaitės žodžius, kad vargonininkas visada turės duonos, bet ką uždėti ant duonos – ne visada. Žydrūnė nesiskundžia, ką uždėti ant duonos jai pakanka. Moteris laiminga, kad eina savo gyvenimo keliu.