Sausio tryliktosios įvykiai prisimenami iki šiol

Sausio 13-ąją ne vienas patriotiškai nusiteikęs tautietis prisimins tas taikių žmonių krauju paženklintas dienas, nuo okupantų agresijos apgintus svarbiausius šalies objektus, žūtbūtinę lietuvių kovą už laisvę ir nepriklausomybę.
Vienas iš tokių bus Kauno rajone gyvenantis iš Svėdasų krašto kilęs mokslininkas, veiklus Kauno anykštėnų bendrijos narys technologijos mokslų, aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaras doc.Gvidas Kazlauskas.

Aprašė Atgimimo metą

Jis dažnas svečias Tėviškėje, visuomet surandantis laiko ir noro apsilankyti čia vykstančiose šventėse, kultūriniuose renginiuose, materialiai paremiantis svėdasiškių kultūrinius projektus.
Buvęs ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto Profesinės saugos ir ekologinės inžinerijos katedros docentas, daugelio mokslinių straipsnių, leidinių, išradimų autorius net ir išėjęs į užtarnautą poilsį ramiai nesėdi namuose.
Doc. dr. G, Kazlauskas turi teisę jaudintis ir pergyventi dėl šalies ateities. Juk jis pats Atgimimo metais aktyviai dalyvavo persitvarkymo sąjūdžio veikloje, budėdamas prie svarbiausių šalies objektų asmeniškai pergyveno 1991-ųjų metų sausio 13-osios tragiškus įvykius.
2018-ųjų pradžioje šių eilučių autorių pasiekė beveik 50 puslapių gražiai įrišta, gausiai iliustruota foto nuotraukomis, unikalių dokumentų kopijomis knygutė „Doc. dr. Gvido Kazlausko prisiminimai, susiję su 1991 m. sausio 13 d. įvykiais“. Šį leidinį paruošė pats kraštietis mokslininkas.

Gaivino svėdasiškių
istorinę atmintį

Prisiminimai pradedami pasakojimu „Beauštanti aušra“. Tuomet, dar TSKP lyderio M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, kaimuose kūrėsi nepriklausomos nuo valdžios aktyvesnių žmonių bendrijos, besirūpinančios vietinių apylinkių istorinių žinių atgaivinimu bei istorinių objektų sutvarkymu
. Tokiu pavyzdžiu buvo architekto Broniaus Kazlausko (jam talkino ir brolis mokslininkas G.Kazlauskas) susikūrusi Malaišių bendrija, kuri vienijo Anykščių rajono Svėdasų apylinkės Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Vaitkūnų, Gudonių, Kunigiškių, Gykių, Malaišių kaimų žmones, tebegyvenančius vietoje ir išvykusius kitur.
Bendrijos suvienyti žmonės pradėjo tvarkyti kapines, apleistus piliakalnius, istorinio paveldo paminklus, stengėsi išsaugoti senas sodybas, išlikusius kryžius ir t.t. Vos prasidėjus laisvėjimo metui, 1988-aisiais, ant Jotkonių kaimo apleistų kapinaičių buvo pastatytas kryžius, 1989-ųjų vasarą naujas kryžius iškilo Vaitkūnuose, vietoje kadaise, 1892 metais kaimo jaunimo pastatyto, bet per dešimtmečius sudūlėjusio. Naująjį kryžių, susirinkus vietiniams gyventojams į didžiules iškilmes, pašventino pats Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Tuomet padėkos žodį taręs vaitkūnietis mokslininkas, Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) docentas Gvidas Kazlauskas viltingai kalbėjo: „…Beauštanti aušra turėtų lemti naują epochą, kai nužmogėję individai nebešaudys į kryžius, o dvasiškai atsigavę žmonės vėl pagarbiai kels kepures pravažiuodami ar praeidami pro naujai atstatytą senąjį kryžių…“
Ypač daug dėmesio buvo skiriama artėjančiam lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto 120-ųjų metinių jubiliejui. Vaižganto gimtajame Malaišių kaime organizuotos aplinkos tvarkymo talkos, architektas Bronius Kazlauskas suprojektavo Vaižganto paminklui granitinį postamentą, naują akmeninę tvorą ant buvusios Tumų sodybvietės pamatų, 120 liepų alėją. 1989 metų rugsėjo 16-ąją iš visos Lietuvos į Malaišius suvažiavo šimtai žmonių, doc. Gvidas Kazlauskas LŽŪA išskirtu sunkvežimiu atvežė Raudondvario miškų medelyno padovanotas 120 liepaičių, kurios ir buvo pasodintos Vaižganto atminimui skirtoje alėjoje.
Kaip teigia savo prisiminimuose doc. dr. Gvidas Kazlauskas, „dalyvaudami tokiuose bei panašiuose renginiuose ir Lietuvos provincijos žmonės atsigavo dvasia, išdrąsėjo, atsiskleidė tautinės savigarbos jausmais, tikėjimu ateitimi…“

Klasės draugai susitiko
per sausio 13- ąją

Skyriuje, pavadintame „Sausio 13-oji“. rašo, kad, sausio 11-ąją būdamas „Lino“ sanatorijoje Palangoje, per televizorių pamatė, kaip Vilniuje prie Spaudos rūmų pasirodo tankai, o okupacinės kariuomenės kareiviai veržiasi į pastato vidų. Būrys žmonių priešinasi kareiviams, pasigirsta šūviai, ant laiptų pasirodo kruvinas jaunuolis. „Toks vaizdas kaip žaibas trenkia į širdį ir protą. Aišku, kad okupantas nutarė tankais susidoroti su nepaklusniais „litovcais“. Ne laikas tupėti sanatorijoje! Susimečiau daiktus į krepšį ir vidurnaktį su savo „žiguliuku“ išvažiavau į Kauną“, – prisimena mokslininkas. O jau būdamas Kaune, Akademijos gyvenvietėje, per radiją išgirdo raginimą, kad visi galintys vyktų ginti Juragių radijo ir televizijos stoties, Sitkūnų radijo stoties, Kauno „Telekomo“ ir kitų svarbių objektų. Kazlauskų šeima greitai apsisprendė: Gvidas su trimis dukromis – Gaila, Aida ir Vaiva – važiuos „žiguliuku“ į Sitkūnus, o žmona Janina eis prie „Telekomo“. Taip ir buvo padaryta. Nors buvo pats vidurnaktis, gatvėse matėsi būriai žmonių, važinėjo mašinos. Gvido vairuojamą automobilį vienoje gatvėje sustabdė skubantis vyriškis. Ir koks sutapimas! Pasirodo, tai buvo svėdasiškis Albinas Gudonis, savanoris, Gvido klasės draugo Mykolo brolis. Prie Sitkūnų radijo stoties vis plūsta žmonės. Pradedamos statyti barikados, būriuojasi bendraminčiai. Albinas Gudonis užtraukia dainą „Ant kalno mūrai“, kiti jam pritaria.
Per įjungtus garsiakalbius nuolat skelbiama informacija apie įvykius Vilniuje. Pranešama, kad prie televizijos bokšto plūsta minios žmonių, važiuoja tankai, iš kareiviško šarvuočio Maskvos pakalikai Burokevičius ir Jarmalavičius šaukia apie sudarytą gelbėjimo komitetą ir reikalauja, kad visi skirstytųsi į namus. Pasigirsta šūviai, skelbiama, kad yra aukų. Dainos iš karto nutyla, kauniečiai ištempę ausis gaudo kiekvieną žodį, sklindantį iš garsiakalbių. Kai pasigirsta pranešimas, kad iš Jonavos į Sitkūnus važiuoja tankai ir kariškos mašinos, žmonės susikimba rankomis ir žiedu apstoja gyvybiškai svarbiu tapusį pastatą, iš kurio žinios skleidžiamos pasauliui. G. Kazlauskas prisimena: „Aš atsistoju tarp mažųjų mūsų dukterų ir mintyse galvoju, kad spėsiu jas nusviesti į šonus…Per susikibusias rankas lyg tekėtų elektros srovė, lyg ta žmonių grandinė būtų tapusi vienu kūnu! Neatsirado nė vieno, kuris pasitrauktų iš tos grandinės…“ Laimė, tankai neatvažiavo, nerami naktis, visam gyvenimui daugeliui įsirėžusi į atmintį, praėjo. Vėliau G.Kazlauskas girdėjo, esą tankai iš Gaižiūnų poligono buvo išvažiavę, tačiau tankų dalinio vadas iš aukštesnių viršininkų pareikalavęs raštiško įsakymo traiškyti beginklius žmones. Tokio įsakymo negavus, tankai buvo sugrąžinti atgal į dalinį. Buvo pasakojama, kad tankų padalinio vadas, išdrįsęs reikalauti raštiško įsakymo, rėmėsi Tbilisio, Baku įvykių dalyvių karčia patirtimi. Karininkai, vykdę žodinius įsakymus ir ten siuntę kareivius kastuvėliais kapoti taikių demonstrantų, buvo teisiami dėl įgaliojimų viršijimo…
Šiek tiek pailsėję abu svėdasiškiai – G.s Kazlauskas ir Albinas Gudonis – išvažiavo budėti į Vilnių. Ties Elektrėnais į mašiną priima dar ir pakeleivį, kuris, pasirodo, irgi buvo jų bendramintis. Tas bendrakeleivis paprašo nuvežti jį iki darbovietės – Ryšių ministerijos, Gvidą pakviečia užeiti į jo kabinetą, prisistato. Šioje ministerijoje Ryšių inžinerinio masinio aptarnavimo centro direktoriumi dirbantis Robertas Mockapetris pasiteiravo, ar Gvidas jo nebijotų parvežti atgal su slapta medžiaga – juk mašinas uoliai tikrina kareiviai, o patį direktorių seka saugumas. G.Kazlauskas jam mielai sutiko padėti, pabrėžęs, kad, jeigu būtų bijojęs, tai su trimis dukromis nebūtų budėjęs prie Sitkūnų radijo stoties.
Po budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos abu svėdasiškiai susiruošia atgal į Kauną. Sutartoje vietoje paimamas bendrakeleivis Robertas su slapta medžiaga. Išvažiuojant iš Vilniaus, „žiguliuką“ sustabdę kareiviai jį paviršutiniškai patikrino ir leido toliau važiuoti. Na, o pakeleivis papasakojo, kad tą informacinę medžiagą iš slapto ryšių mazgo jis perduos visam pasauliui ą… Dar keletą dienų Gvidas su kitais kauniečiais budėjo prie Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stoties.

Ieškojo bendraminčių
užsienyje

LŽŪA Darbų saugos katedra, Darbo sąlygų mokslinio tyrimo laboratorija palaikė ryšius su didžiąja dalimi SSRS žemės ūkio aukštųjų mokyklų (tokių buvo daugiau nei 100). Todėl doc. dr. G. Kazlauskas parašė raštą – kreipimąsi giminingų katedrų kolegoms, kuriame paaiškino istorinius faktus apie tai, kokiu būdu 1940 metais Lietuva buvo okupuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį, informavo, kad 1990 m. kovo 11 d. demokratiniu keliu išrinkta Aukščiausioji Taryba atstatė Lietuvos nepriklausomybę ir kad dabar Kremlius su tankais ir šautuvais Lietuvos nepriklausomybę vėl nori paskandinti kraujyje.
Tekste buvo parašytas prašymas: „Jūsų pilietinis protestas prieš kruviną TSKP ir kariuomenės siautėjimą nepriklausomoje Lietuvoje bei prieš absurdišką informacijos iškraipymą bus pati geriausia pagalba, kokią galite suteikti Lietuvai ir patiems sau“.
Atsiliepė Kazanės žemės ūkio instituto Darbo saugos katedros darbuotojai, Lugansko žemės ūkio instituto Mašinų eksploatacijos ir darbų saugos katedros dėstytojai ir bendradarbiai, Gruzijos žemės ūkio instituto Darbų saugos katedros darbuotojai ir kitų kolektyvų žmonės, kurie smerkė taikių žmonių žudymą Lietuvoje ir informacijos apie įvykius iškraipymą, palaikė Pabaltijo tautų kovą už laisvę ir demokratiją, žavėjosi tautos drąsa pirmiesiems pasipriešinti prieš totalinį režimą. Linkėjo nepriklausomai Lietuvai suklestėjimo…
Žinoma, buvo ir visiškai priešingų atsiliepimų. Iš vieno laiško autorės braižo Gvidas nustatė, kad rašo atseit nuo 325 kolūkiečių grupės buvusi jo aspirantė iš Dagestano, tokia už dagestaniečio ištekėjusi ir Machačkaloje gyvenanti rusė Nina Nikolajevan Ogurcova.
Klasikiniu bolševikiniu stiliumi laiške išdėstyta ypač neigiama reakcija į įvykius Lietuvoje. „Nėra pas jus jokios demokratijos ir tikriausiai nebus, kad šaudote iš už kampo, kad niekinate rusus, ukrainiečius, baltarusius, kad ne komunistų partija kalta dėl kruvino siautėjimo, o jūs patys…“,– buvo rašoma laiške. Bet toks laiškas buvo tik „menkas lašelis jūroje“, palaikymo nepalūžti, kovoti, gyvuoti, būti stipriems laiškų sulaukta gausybė.
Doc. dr. G. Kazlauskas parengė Lietuvos žmonių saugos asociacijos Kreipimąsi dėl Kremliaus smurto Lietuvoje į Tarptautinę darbo organizacijos vadovybę Ženevoje, kad būtų imtasi visų galimų priemonių sustabdyti SSRS, kuri yra Tarptautinės darbo organizacijos narė, nutraukti karinę agresiją prieš Pabaltijo šalis.

Kunigiškių kapinėse iškylo
paminklas partizanams

Prisiminimus mokslininkas užbaigia, kaip ir pradėjęs, mintimis apie gimtąjį Svėdasų kraštą. 1991 metų vasarą architektas B.Kazlauskas suprojektavo paminklą partizanams ir organizavo jo statybą. Senas kapinaites ir jų aplinką sutvarkė kunigiškiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai.
1991 m. lapkričio 16 d. į paminklo šventinimo iškilmes Kunigiškių kapinėse susirinko daugybė žmonių. Pradėdamas iškilmes šalia originalaus paminklo ir kapinėse besiilsinčių 1949 metų lapkričio 2 d. žuvusių Drobčiūnų miške išdavus Algimanto apygardos Margio rinktinės Vaižganto kuopos bunkerį septynių partizanų: kuopos vado Alberto Nakučio – Viesulo, K. Margio rinktinės vado adjutanto Stasio Gimtučio – Rūko, Viesulo būrio vado Kazio Palskio – Ąžuolo, Dariaus ir Girėno kuopos vado Petro Černiaus –Šarūno, Margio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininko Petro Dilio –Tarano, partizanų Juozo Meškausko – Caro, Petro Miškinio – Šarūno kapų, doc. dr. G.Kazlauskas kalbėjo: „…lai šio paminklo varpo dūžiai prižadina mūsų atmintį, suvirpina mūsų sielas, kad prisiminę praeities didvyrius ryžtingai kurtume naują Tėvynę…Išsivalykime savo protą ir dvasią nuo vergiško mąstymo bei per penkiasdešimt okupacijos metų primestų bolševikinių teršalų – alkoholizmo, blato (vagysčių), ir kitokių negerovių, kurios kaip rūdys ėda mūsų visuomenę…“
Prisimindamas praeitį, mokslininkas rašo „Tada, tikriausiai, nė vienas negalvojo, kokiomis lemtingomis ir reikšmingomis dienomis gyvename. Panašūs įvykiai neturėtų pasikartoti šimtmečiais. Ryžtingai, nebodami pavojų, stoję į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, šiandien „dūšioj“ jaučia pilnatvę ir ramybę“…