
Valstybės šimtmečiui skirta ir plačiai reklamuota akcija „Idėja Lietuvai“ baigėsi lūkesčių, kaip muilo burbulų, sprogimu, kad bent kas bus daroma, kad būtų išsaugota lietuvių tauta. Nugalėjusiomis paskelbtos idėjos arba tėra popsinis blizgutis, arba jau beviltiškai vėluoja. Jos nieko realaus nežada, – greičiau tarnauja kai kurių partijų ir ideologinių srovių interesams. Bet kuriuo atveju, praleista reali galimybė padėtį valstybėje keisti į gera.
Idėją įteisinti dvigubą pilietybę galima suprasti žvelgiant tik iš kilme su Lietuva save siejančio emigranto pozicijos. Tačiau dvigubą pilietybę aiškiai reglamentuoja mūsų Konstitucija ir mažos tautos savisaugos instinktas. Todėl idėjos įteisinti dvigubą pilietybę išreiškimas, išrenkant ją viena iš idėjų Lietuvai, manau, tėra papildomo argumento paieška, naudinga tiems, kurie nenori sietis su nė viena tauta ar valstybe,o siekia, esant reikalui, turėti atsarginį variantą.
Mokytojas – prestižinė specialybė? Ar ne per vėlu? Mokytojas buvo gerbiama specialybė, kurti pagarbos šiai profesijai nereikėjo, – tereikėjo ją išlaikyti. Kas prarasta, tą susigrąžinti yra nepalyginamai sunkiau, nei sukurti nuo nulio. O ar ši profesija, žvelgiant objektyviai, yra svarbiausia? Kuo gi ne tiek pat vertinga yra gydytojo profesija? Juk gydytojai dėl mažų algų šimtais palieka mūsų šalį. Ar ne tokia pat vertinga, pavyzdžiui, ugniagesio – gelbėtojo profesija? Manau, išskirti vieną profesiją yra ir neatsakinga, ir trumparegiška.
Biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas? Šalyje, kurioje nė vienas valstybinis skaitmeninis projektas, kainavęs daugybę milijonų, neveikia tinkamai? Be to, su skaitmenizavimu jau užsižaista, skaitmenizuojama viskas, nepaisant reikia to ar nereikia, ar bus patogiau paslaugos vartotojams, ar tik kels papildomų problemų. Tikslingiau būtų buvę deklaruoti siekį apskritai mažinti biurokratiją, nes ji yra autoritarinės valstybės požymis ir sukelia didžiules išlaidas valstybės biudžete, kurį pildo mokesčių mokėtojai.
Na ir paskutinė idėja – pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstą – yra beviltiškai pavėlavusi ir net diskriminuojanti. Tačiau, kaip ir kitos (išskyrus mokytojo profesijos prestižo didinimą), ši idėja būtų labai naudinga verslui. Neabejotinai nekilnojamasis turtas brangtų, nes didėtų jo paklausa, daugėtų statybų, o nepatenkantys į finansuojamųjų grupę taptų dar labiau nepajėgūs įsigyti būstą. Todėl idėja, imta įgyvendinti šiuo metu, galiausiai atneštų daugiau žalos patiems piliečiams. Nors, pradėjus ją realizuoti prieš kokių 20 metų, ji būtų buvusi vienintelė verta įgyvendinimo idėja valstybiniu mastu iš visų atrinktųjų. Tačiau ne dabar, o prieš kokius 20 metų. Nuosavi namai yra viena iš svarbiausių jungčių, kurios pririša prie vietos ir konkrečios bendruomenės. Bet nebe laikas plėtoti šią idėją, kai jaunimas gyvenimą ir ateities planus susiejo su emigracija, o kaimai ir mažesni miesteliai nebesustabdomai nyksta. Reikia gydyti ligą, o ne simptomus. Kita vertus, ir diskriminacija pagal amžių yra draudžiama.
Globalios Lietuvos vizija, kuriai atstovauja daugelis iš šių idėjų – išsivaikščiojusios Lietuvos vizija, tik priverstinai vaidinant optimistus. Negali laimėti žaidimo, kuriam taisykles kuria kiti žaidėjai ir, esant reikalui, jas koreguoja, kaip jiems naudinga. O lietuviai yra tauta, kuri turi labai ryškiai išreikštą tik lietuviams būdingą genomą. Tuo pasigirti, beje, negali ir kai kurios didžiosios tautos. O ką jau kalbėti apie archaišką kalbą? Maždaug prieš porą metų Oksfordo ir Kembridžo universitetų mokslininkai pabandė atkurti indoeuropiečių prokalbę, Europos tautų kalbų promotę. Mokslininkai pasitelkė sudėtingus algoritmus ir,pritaikę kompiuterinį garsų modeliavimą, išskyrė jokių rašytinių šaltinių nepalikusios kalbos žodžius. Kaip skambėjo skaičiai beveik visų europiečių kalbų kalba? – viens, duo, trys, ketvores, penkvi, septin, dešim… Tad apie ką mes kalbame? Jei likimas istoriškai mūsų tautai skyrė ištakų saugotojos užduotį, tai globalios, išsivaikščiojančios Lietuvos idėjų skatinimas yra nusikaltimas ne tik prieš tautą, bet ir visą civilizaciją.
Prieš šimtą metų signatarai Vasario 16- osios Aktą pasirašė kaip valstybės – namų tautai kūrimo pradžią, kaip tautinės valstybės simbolį, nes tik turinti savo namus (valstybę) tauta gali išgyventi. Net ir vėliava su Vyčiu nebuvo įteisinta kaip valstybės vėliava iš dalies dėl to, kad siekta pabrėžti, jog sukurta nauja, su kitomis valstybėmis ir jų istorijomis nesusijusi lietuvių valstybė. Signatarai žinojo, ką daro. Nors valstybę kankino labai panašios problemos, kaip ir dabartinę, bet ji per tuos porą dešimtmečių sugebėjo padaryti nepalygintinai daugiau, nei atkurtoji Lietuva, nes turėjo aiškiai į tautiškumą orientuotą poziciją. Nes signatarų idėja Lietuvai buvo skirta Lietuvai, o ne atskiroms interesų grupėms. Ta signatarų, tarp jų ir mūsiškio užunvėžiečio socialdemokrato Stepono Kairio, valstybės kūrimui įdėta energija buvo tokia pranašiška, kad tie pora tarpukario Lietuvos dešimtmečių lėmė, kad lietuvybė atsilaikė iki pat Sąjūdžio. Be 1918 metų Lietuvos nebūtų ir 1990- ųjų Lietuvos. Prieškarinė Lietuva buvo atvira aplinkiniams tik tiek, kiek reikia pačiai tautai.
Jei reikėtų pasiūlyti vieną vienintelę idėją, aš asmeniškai siūlyčiau nulinės tolerancijos idėją korupcijai, nes ji labiausiai ardo valstybės pamatus kurdama atskirtį, neteisingumą, gniuždo socialiai atsakingą verslą ir neša nusivylimą pačia valstybe. Juk mokesčių nemokantis verslas visada laimės prieš sąžiningai mokantį, kadangi mokantis mokesčius negalės konkuruoti. Juk nelegalias pajamas gaunantis pilietis ne tik iškraipys rinką ir griaus ekonominį balansą, bet ir skatins kitus slėpti pajamas (pavyzdys užkrečia).
Šis korupcijos vėžys apėmęs visą valstybės kūną, o kuo baigiasi vėžys – visi žinome. Šią savaitę žiniasklaidoje sumirgėję skaičiai, kad Lietuvos ekonomikos augimas pasiekia tik 3 gyventojus iš 10- ies, bet tie 3 paslaugų bei prekių kainas pakelia visiems 10- čiai, liudija didžiausią įmanomą grėsmę tautos išlikimui. Tai jau kokio trečios stadijos vėžio valstybės kūne simptomas. Jei ekonomikos augimas neš naudą mažiau nei 7 gyventojams iš 10, kito valstybės šimtmečio nebebus. Įgyvendinus nulinės tolerancijos korupcijai idėją, būtų galima įgyvendinti ir kitas idėjas. Be absoliučios netolerancijos korupcijai neįmanomas nei pilietiškumas, nei socialinis teisingumas.
Kartais pagalvoju, Lietuvai verčiau reikėtų įsivežti ne šiaip darbuotojus, o kurti sistemą, kad į visas kontroliuojančias mokesčių surinkimą pareigas būtų skiriami imigrantai, kurie su vietiniais gyventojais nesusiję jokiais ryšiais. Imigrantams būtų galima mokėti net labai gerą atlyginimą vien už tai, kad jie neturi jokių ryšių su Lietuva. Padaryti kažką panašaus, kaip padarė Gruzija su savo policija, kai po „Rožių revoliucijos“ VRM sistemoje liko 5 procentai buvusių darbuotojų, o į jų vietas buvo priimti nauji, nors ir nepatyrę pareigūnai. Po šios reformos Gruzija buvo pakilusi į penktą vietą tarp valstybių pagal korupcijos nebuvimą policijoje. Nors ši idėja pas mus, sutinku, yra utopinė.
519726 490387I came across this good from you out of sheer luck and never think lucky enough to say also credit you for any job properly done. 566054