Pagrindinis Lietuvos Ramūnas (Aukštaitiškas formatas)

Ramūnas Karbauskis – realiai yra vienas iš valstybės vadovų, pirmas, na, gal antras žmogus šalyje. Tačiau formaliai R. Karbauskis – tik Lietuvos Respublikos Seimo narys ir ne paties svarbiausio – Kultūros komiteto – pirmininkas bei didžiausios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime pirmininkas. Tačiau ir šis titulas neprilygsta Seimo pirmininko ar Vyriausybės vadovo pareigybėms.
Pagal oficialias pareigas R. Karbauskiui priklauso kabinetas Seime bei prie jo durų budinti ir interesantų srautus reguliuojanti sekretorė. Seimas lyg ne koks praeinamas kiemas, bet beveik… Kasdien parlamento koridoriais vaikšto tūkstančiai žmonių – pradedant vaikų ir pensininkų ekskursijomis, baigiant valdininkų gvardija. Visi žino, kad realiai valstybėje sprendimus priima R. Karbauskis, visi bando pas jį prasimušti.

Prie kabineto durų – anšlagas
„Aukštaitiško formato“ žurnalistai interviu laiką su R. Karbauskiu derino per Anykščių-Panevėžio apygardoje išrinktą „valstiečių“ Seimo narį Antaną Baurą. Tarpininkaujant parlamentarui, R. Karbauskio sekretoriatas mūsų interviu rizikingai įspraudė į Vyriausybės valandą Seime, žadėjo, jog p.Ramūnas turėtų spėti ir šalies reikalus aptarti, ir atsakyti į „Aukštaitiško formato“ klausimus.
Žurnalistams bekalbant su de facto vienu iš valstybės vadovų, prie jo kabineto durų susibūrė grupė žinomų politikų – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Seimo Sveikatos komiteto nariai, Molėtų meras Stasys Žvinys.

„Padarom pertrauką, reikia padėti Molėtų ligoninės problemą išspręsti.“ – pasiūlė R. Karbauskis. Kol buvo sprendžiama Molėtų ligoninės problema, laukėme politiko priimamajame – per gerą valandą į jį atėjo gal dešimt, gal penkiolika interesantų: visiems čia ir dabar reikia pas R. Karbauskį. Tiesa, vieni ėjo kažko aiškintis ir spręsti, o kiti sekretorei aiškino, kad p. Ramūnas reikalingas kaip eksponatas, na, atvažiavo į Seimą, pvz. Žąslių delegacija – nori gyvą R. Karbauskį pamatyti.
Pradėję antrąją interviu dalį, jautėmės nejaukiai. Vakarėja, seniai atšalo iš Seimo valgyklos R. Karbauskiui sekretorės parnešti pietūs, o interesantų srautas nemažėjo… „Viskas, ačiū, paleidžiame“, – po poros antros dalies klausimų atsisveikinome ir dar nespėjome išeiti iš politiko kabineto, kai jį užpildė nauja iš televizijų ekranų pažįstamų žmonių grupė.

Pats skatina familiarumą
Vieną iš svarbiausių Lietuvos žmonių dauguma interesantų vadina vardu. Ir pats R. Karbauskis, duodamas nurodymus sekretoriatui, sakė: „Pasakyk, kad Ramūnas jau peržiūrėjo dokumentus”… R. Karbauskis „AF“ tvirtino, kad familiarumą skatina sąmoningai.
R. Karbauskio vadinimas Ramūnu Lietuvoje įmuštas beveik kaip prekinis ženklas. Sunku įsivaizduoti, kad dar koks politikas rimtu veidu žurnalistui praneštų – „rytoj važiuosiu į Prezidentūrą, apie problemas papasakosiu Daliai”. Nevadina niekas ir žemesnio rango politikų vardais. Bet apie santykius su „Ramūnu“ galima kalbėti net ir iš tribūnos.
„Natūralus mano noras, kad ryšys su visais būtų glaudus. Aš iš kaimo esu. Yra žmonių, kurie sąmoningai save „pastato“ į tam tikrą poziciją. Vardas – artumas, pavardė – atstumas. Artimas ryšys dirbant Seime su kitais Seimo nariais, su kanceliarija, su tais žmonėmis, kurie ateina į Seimą, yra būtinas. Kai kas statosi sieną aplink save. Buvo tokių asmenybių, kurios apie save sakydavo „jisai“. Nesinori atstumo. Laimėjus Seimo rinkimus, juk niekas nepasikeitė, nesinori takoskyros, kai vieni – maži žmonės, kiti – dideli žmonės. Vėlai vakare valyti šitų patalpų ateina valytoja. Ji labiausiai kenčia nuo manęs. Tvarko, tvarko. Vis ateina, vis tikrina, ar aš dar čia … Džiaugiuosi, sveikinuosi, pažįstu. Kas anksti išeina iš darbo, valytojų nepažįsta, nes jos vakarais tvarkosi… Kai pats nedarai skirtumų, žmonės tau pasidaro šiltesni. Kaip politikas, aš dėl to išlošiu. Man nereikia išgąsdinti žmonių. Juolab kad vis tiek neišgąsdinsi. Tas Ramūnas yra labai gerai. Ir stovyklose vaikai mane vadina Ramūnu, niekas nevadina manęs kitaip… Na, tik aš senolį galiu sunkiai pavadinti vardu ir tujinti, bet aš noriu, kad visi kiti man sakytu „tu“, – kodėl jis Ramūnas, o ne Seimo narys Ramūnas Karbauskis, aiškino politikas.

Socdemų skilimas išgelbėjo nuo
pirmalaikių rinkimų
Pokalbį su R. Karbauskiu kreipėme ne apie valdžios darbus, o apie jo asmenines jausenas ir išgyvenimus. Politikas pripažino, kad praėję metai buvo sunkiausi jo gyvenime, dėstė, jog nesitikėjo, kad viešosios erdvės fonas bus toks negatyvus jo atžvilgiu, koks yra dabar.
„Tokio fono nesitikėjau. Bet tai natūralu. Politinis elitas patyrė kataklizmą. Dabar politikoje dominuoja tie, kurių pagal prognozes arba pagal įsivaizdavimą neturėjo būti. Buvo šnekama apie dvipartinę konservatorių ir socdemų sistemą… Ir dabar apie dvipartinę sistemą šnekama, bet dabar skamba „valstiečių“ pavadinimas…“ ,- kalbėjo R. Karbauskis.
Jis sakė, kad neigiamas fonas apie Seimo rinkimus laimėjusią Lietuvos valstiečių ir Žaliųjų sąjungos veiklą susiformavo iš dalies dėl to, kad atėjusi į Seimą jėga palietė įtakingų verslo grupių interesus.
„Mes ėmėmės to, ko niekas niekada nesiėmė. Miškų reforma: bandydavo, nepavykdavo. Farmacija… Daug interesų grupių. Kai tu palieti tuos interesus… Vien sprendimai farmacijos srityje dėl vaistų kainų sumažinimo. Vaistų kainų mažinimo finansinė išraiška – 90 mln. eurų per metus. Tada klausimas – kiek gali įdėti farmacijos pramonė lėšų į informaciją, nukreiptą prieš mus? Suprantate, ką reiškia nors vieną milijoną įdėti… Aurelijus Veryga kodėl dabar viršeliuose? Realiai dabar jis taikinys. Aš gal buvau tas bendrasis taikinys, nes buvo bandoma suskaldyti frakciją. Buvo bandyta sugriauti mano autoritetą, pasitikėjimą manimi viliantis, kad nusisuks frakcijos nariai. Bet mane šitie žmonės puikiai pažįsta. Kas buvo daroma mano atžvilgiu, buvo paremta gandais arba melu. Tos neva ukrainietiškos pažymos… Dabar yra ir prokuratūros išvados, kad niekada jokių pažymų nėra buvę. Ir visos kitos istorijos yra iš piršto laužtos tam, jog pabandytų sugriauti žmogaus reputaciją, įtikinti aplinką, kad jums negali vadovauti šitas žmogus. Bet tai jiems nepavyko. Tada atsirado naujas scenarijus – kaip iš koalicijos išvesti partnerį, be kurio mes tiesiog negalėtume valdyti. Tas scenarijus buvo vykdomas su naujo LSDP pirmininko pagalba ir tas scenarijus žlugo tik tada, kai Socialdemokratų frakcija Seime skilo. Jeigu ji būtų neskilusi, jau dabar būtų pareikštas nepasitikėjimas Vyriausybe, po to mes du kartus būtume nesugebėję Vyriausybės patvirtinti. Tada būtų paskelbti išankstiniai rinkimai. Akivaizdu, kad toks buvo tikslas, nors Socialdemokratų partijai tie išankstiniai rinkimai dar nebūtų naudingi, dar laiko būtų per mažai nuo rinkimų praėję. Tai nebuvo socialdemokratų scenarijus, tai buvo dešiniųjų scenarijus, apie kurį Gintautas Paluckas savo partiečiams nesakydavo tiesos. Kad jisai turi interesą – faktas, kiek jie gautų tuose pirmalaikiuose rinkimuose – daugiau ar mažiau, jie vis tiek būtų prie konservatorių valdžioje. Kiekvienas veiksmas, kuris nukreiptas prieš mane, prieš ministrus, prieš premjerą, turi loginę priežastį, niekas nevyksta šiaip sau“, – kalbėjo R. Karbauskis.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui skaudu, kad kritikuojama net už tai, kas yra objektyvus gėris – už pastangas blaivinti tautą. Valstiečių siūlyti alkoholio įsigijimo ribojimai kritikų buvo pateikiami kaip piliečių laisvės ribojimai.
„Jei kritikuotų, sakyčiau, puiku. Ką mes darome ne taip? Mūsų atžvilgiu nėra kritikos, kuri turėtų objektyvius argumentus. Kai buvo kalbama apie Alkoholio kontrolės įstatymą, sakiau – kodėl jūs šnekat apie laisvės ribojimą? Niekas iš oponuojančių nedrįso pasakyti, ką mes siūlome. Na, amžiaus ribojimas iki 20-ies metų, kuriam dauguma Lietuvos gyventojų sako „taip“. Alkoholio prekybos laiko ribojimas – dauguma Lietuvos gyventojų sako „taip“. Tiesiog stebėjausi, kaip galima mus kaltinti, kad mes ribosime laisvę. Nebuvo nė vieno siūlymo riboti festivaliuose kažkokius dalykus. Bet mitingai buvo, koncertai buvo ir aš žmonėms sakiau: „Prieš ką jūs protestuojate?“ Jie negali konkrečiai įvardinti. Po to, aišku, pasirodė plakatai su narkotikais. Matyt, čia liberalų ir konservatorių tokia kryptis įteisinti narkotikus”, – aiškino R. Karbauskis

Taikomos skirtingos puolimo strategijos
Pasak Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio, Vyriausybės skaldyme jis neįžvelgęs kažkokių sąmokslo teorijų. Sako, jog tai politika ir tiek. Jo manymu, neturi didelės reikšmės, kas būtų vadovavęs „valstiečiams“. Net ir Gretos Kildišienės istorijoje R. Karbauskis mano nebuvęs taikiniu. Ir šiuo atveju, pasak R. Karbauskio, buvo puolama partija.
„Ne į mane tai nukreipta. Orientuota į partiją, į frakciją, bet vyksta per mane. Bet kokiu atveju aš esu taikinys. Ir toje istorijoje (G. Kildišienės, – aut. pastaba) prišnekėta absoliučių nesąmonių. Sakau, palaukit, tuoj bus išvados. Tuoj viskas paaiškės. O kada buvo gautos tos išvados, kad istorija iš piršto laužta, tada visi tyli. Visuomenei nereikia pateikti kuo baigėsi istorija. Tikriausiai ir jūs nežinote, kuo ji baigėsi? Absoliučiai visi tyli. Tai šitoje vietoje nukreipta į mane, bet ne dėl manęs. Tikslas – frakcijos skaldymas. Turiu įtaką frakcijoje ir buvo manoma, kad niekas kitas nesugebės išlaikyti frakcijos vieningos, todėl ir reikia mane išmušti iš vėžių. Bet kuris žmogus, kuris analizuoja kitą asmenį, supranta – vienas būdas, kuriuo galima paveikti žmogų, kad jis nebegalėtų atlikti savo pareigų, psichologinis spaudimas. Po to kiti veiksmai, bandant šnekėti, kad jis neskaidrus. Bet nieko apie mane neatrado. Tačiau psichologinis darbas buvo pirma dalis – mane apkaltinti, spausti per šeimą. Kai vienas scenarijus neduoda rezultatų, scenarijus keičiamas. Tai, ką matome viešojoje erdvėje, yra scenarijai. Atidirbama iki pabaigos – nėra rezultato, kuriamas naujas scenarijus“ ,- dėstė R. Karbauskis.
Politikas aiškino nepykstąs už oponentų bandymus susilpninti jo partijos įtaką. Tai esą normali politinė praktika, kai vienos jėgos bando išstumti kitas.
„Bet kokiu atveju tos pastangos yra visai normali politika. Normali pastanga pakeisti valdžią. Nesuprantu, kai kažkas sako, kad tai yra nenormalu, tai normalu. Bet būdai, kuriais tai daroma, gali būti pateisinami, logiški arba visai nesuprantami. Rinkimų rezultatai 2019-aisiais metais bus tokie kaip žmonės 2019-aisiais jausis. Ir visai jiems nebus svarbu, kaip valdžią vertinta šiandien. Jei mūsų darbai neturės poveikio žmonių pajamoms, jei švietimo reforma neduos reikiamų rezultatų, tai bus viena situacija. Bet jei padarysime darbus, bus kita situacija. Taip kalbu ne todėl, kad esu keistas žmogus, kalbu skaičiuodamas, nes esu profesionalus šaškininkas. Skaičiuoju, kad kitaip ir būti negali – mes darome tai, ką privalome daryti šitoje valstybėje. Mums tiesiog pasisekė, kad valdome ekonominio augimo laikotarpiu, mūsų veiksmai švarina šitą valstybę, mažina korupciją, didina efektyvumą. Šitie veiksmai, plius ekonomikos augimas, turi duoti neišvengiamą rezultatą. Valstybinėse įmonėse įvedinėjame tvarką, ta pati miškų reforma… Puikiai suprantame, kaip sunku tą sprendimą priimti, bet per kurį laiką žmonės supras, kad buvo apgaudinėjami, kad niekas jų neatleis, kad net atlyginimai išaugs”, – kalbėjo politikas.

Mažieji rašo, ką galvoja, didieji – kaip reikia
2008-aisiais metais mažuosius žiniasklaidos priemonių leidėjus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė praktiškai sunaikino, tuo pat metu, prasidėjus krizei, padidinusi PVM, „įsodrinusi“ honorarus bei valstybinei įmonei „Lietuvos paštas“ padidinus laikraščių pristatymo kainą. Taip į žiniasklaidos rinką buvo stipriai pastūmėti portalai, kurie dabar formuoja visuomenės nuomonę. Regioniniai laikraščiai liko beveik tiesiogiai pavaldūs merams, nes, jei jiems nenumeta keleto tūkstančių eurų užsakymo, jie neišgyvena. Žiniasklaidos monopolizavimas tuo pačiu yra savotišku teisybės monopolizavimu.
„Jūs turėtumėte jausti ant savo kailio, kai medijose įsivyrauja vieninga pozicija?” – paklausėme Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininko.
Atsakydamas į šį klausimą, R. Karbauskis kalbėjo: „Man akivaizdu, kad didieji portalai ar „Lietuvos rytas“ šiandien turi politinį interesą, galbūt ir ekonominį interesą, kurį finansine prasme suformuoja kažkokia interesų grupė. Tai visiškai akivaizdu žiūrint į viešąją erdvę. Jie labai tendencingi. Stebėdavausi, kad „Lietuvos ryte“ iš penkių numerių keturis sykius būdavau pirmuosiuose puslapiuose. Tik pavadinimas pakeistas, o tekstas tas pats. Kilo klausimas, kam keturis sykius tą patį tekstą skelbti. Paaiškinimas labai paprastas – centimetrai. Tiesiog užsakymas. Taip aš suprantu, tokia mano nuomone. Ne internete, o dienraštyje, pirmajame puslapyje. Kaip kitaip tai paaiškinti? Na, jei užsakymas, mokami pinigai – tada reikia atidirbti centimetrus.
Kitas klausimas – sprendimai, susiję su alkoholio kontrole, ypač paliečia interneto portalus. Iki 30 proc. jų pajamų yra iš alkoholio reklamos. Nenoriu šnekėti, kad jie nepilietiški, neteisingi. Tiesiog yra komercinis interesas ir tiek. Akcininkų interesas yra uždirbti daugiau pinigų, o redakcijų uždavinys – užtikrinti akcininkų interesą. Pusė metų tęsiasi tas klausimas ir pusę metų skaitome straipsnius, kokie valstiečiai yra blogi. Keisčiausia, kai šnekama, kaip tie įstatymai neveikia, nors jie dar neįsigaliojo. Čia linksmiausia dalis… Kai koks straipsnis pasirodo, jo neskaitęs pagal antraštę galiu įvardinti, kokie asmenys bus jame paminėti. Per tuos metus pradėjome suprasti, kas yra užsakovai. Jei apie alkoholį straipsnis, bus du ar trys tie patys asmenys, nes jie formuoja nuomonę. Viešoje erdvėje komunikaciją mes totaliai pralošiame.
Mažoji spauda, regionų spauda mūsų atveju vienintelė bando būti neutrali, ji bando rašyti taip, kaip mato situaciją. Į ją interesų grupės nesikreipia. Mes juk matome, kaip viskas vyksta, kaip viskas vykdavo. Kaip vyko konkursai? Yra, regis, Visuomenės sveikatos fondas prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įsivaizduokit, fondo nuostatuose parašyta, kad tas, kas dalyvauja viešinimo konkurse, turi turėti televiziją, portalą ir laikraštį. Jei jis neturi visų šitų žiniasklaidos priemonių, jis negali dalyvauti tame konkurse. Laikraštis, kuris nuolat spausdina baisius straipsnius apie A.Verygą, laimi šitą konkursą, nes nuostatai tokie.
Kokia prasmė sujungti visus šituos dalykus – portalą, televiziją ir laikraštį – į vieną? Mūsų tikslas, kad mažieji leidiniai galėtų dalyvauti tokiuose konkursuose, sudarydami kažkokią asociaciją. Kalbant apie bendradarbiavimą, reikia, kad atsirastų rimtas regioninės spaudos internetinis puslapis. Nes dabar, jei bus analitiniame straipsnyje apklausti keturi politologai, aišku, kas konkrečiai bus apklausti. Rimvydas Valatka yra pagrindinis kiekvieno sekmadienio ruporas… Jeigu mano pavardės nebus R. Valatkos straipsnyje, aš galvosiu, kad kažkas čia negerai. Jo kiekvienas straipsnis yra tiesiog patyčios. Kodėl nesikreipiam į teismą? Jeigu nebūčiau skaitęs „Tarybinio mokytojo“, kuriame jis buvo vyriausiasis redaktorius, tai tikriausiai kreipčiausi į teismą. Bet kai esu skaitęs, tiesiog nesinori rankų purvintis. Kaip jis šlovino komunistų partiją 1987 – 1988 metais…. Tada, kai jau Sąjūdis buvo. Dabar mus žemina…” Politikas pridūrė, jog keista situacija ir su visuomeniniu transliuotoju LRT.
„Iškeliame klausimus dėl LRT finansinės situacijos. Jie gauna didžiules valstybės lėšas. Šiais metais gavo per 38 milijonus eurų. Į mūsų suformuotus 45 klausimus, kur šnekame ne apie turinį, o apie ekonomiką, apie tai, kaip leidžiami pinigai, LRT tarybos pirmininkas sako: „Mes nekontroliuojame“. Kas kontroliuoja? Nėra kito kontroliuotojo, tik taryba, o tarybos pirmininkas sako: „Mes nežinome“. Tai yra baisu. Yra 38 milijonai ir niekas to nekontroliuoja. Niekas niekada to nedrįso paklausti. Visi iš karto griebėsi už galvų: „Dabar tai jau bus, dabar tai jau tau bus“. Bet jei aš šiandien neužduosiu to klausimo, tai kada jį kas užduos? Mus vadino vilties sprendimu, nebuvome nusipelnę tokio didelio palaikymo, bet žmonės balsavo tikėdamiesi, kad kažkas keisis. Ar kas nors pasakys, kad mes nepriiminėjame sprendimų? Kad mes kažką vilkiname, kad mes neturime ryžto? Patiriame didžiulį spaudimą, bet visus sprendimus, kuriuos norime, priimame. Gal padarome klaidų, gal nespėjame kažko laiku padaryti…“ – tikino R. Karbauskis

Ministerijos virto valdininkų buveinėmis
Didžiausios Seimo frakcijos lyderis kalbėjo, kad neigiamą foną apie jį ir jo partiją kuria ne tik lobistai ir politiniai konkurentai, bet ir nuo reformų galimai nukentėsiantys asmenys.
„Ministerijose atsirado profsąjungos – žmonės įsirėžė atsilaikyti. Valstybės aparatas iki šiol buvo tik didinamas, o mes pasakėme, kad jis turi sumažėti apie 20 procentų. Tokiai valstybei šitokio dydžio aparatas yra per brangus, per didelis. Kas įvyko? Atsirado profsąjungos ir visi dabar laukia. Tik žingsnis – ir baisus triukšmas: „Neteisinga, neteisėta“. Šnekame apie Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną – iškart protesto akcijos. O toje Žemės ūkio ministerijoje liko keturi agronomai. Ji jau ne Žemės ūkio ministerija, o valdininkų buveinė, kuri vadinasi Žemės ūkio ministerija. Ūkininkas, pradėjęs šnekėtis su Žemės ūkio ministerijos darbuotojais, matytų, kad ten nelabai kas suvokia, apie ką ūkininkas šneka. Čia tik pavyzdys. Žiūri į valstybines įmones ir randi po 30 procentų giminių. Susisiekimo įmonėse – 20-30 proc. yra giminės. Geležinkeliuose – 30 proc. giminių. Per tiek metų sistema pati save apaugino ir niekas niekada prie to neprisilietė.
Įsivaizduokit reakcijas, kai prie to prisilietėm ir parodėm, kad taip nebebus. Ko gali sulaukti? Atsiranda aibė žmonių, kurie yra tavimi nepatenkinti. O ko mes nepalietėme? Mes tiek sukūrėme tų pasipriešinimų… Bet kas pasakys, kad kažkas, ką darome, panašu į korupciją?” – kalbėjo politikas.
Jis aiškino, kad suprantąs, jog viešųjų ryšių karą „valstiečiai“ pralaimi, tačiau tikino, kad deramai kovai neturi nei laiko, nei resursų.
„Mes pralošėme viešąją erdvę, kai kuriais momentais neturime per kur išeiti, neturime kelio, o ir laiko neturime. Mano diena prasideda penktą valandą ryto, baigiasi – vienuoliktą valandą vakaro. Vakarieniauju vienuoliktą valandą – iki tol neturiu laiko. Tai tęsiasi be perstojo. Opozicijai bepigu – jie tik viešaisiais ryšiais ir užsiiminėja. Jiems nereikia jokių sprendimų ruošti, jiems nereikia jokių sprendimų priiminėti. Jeigu mes nedarytume tai, ką darome, o užsiiminėtume viešaisiais ryšiais – viešojoje erdvėje kitaip atrodytume. Dabar laiko nėra. Pasamdyk ką nors, tas kas nors turės suformuluoti? Mes tik dabar, rudenį gavę išmoką, padengėme paskutines Seimo rinkimų skolas. Esu dėkingas žiniasklaidai, kad pasitikėjo, kad iš anksto nereikalaujama pinigų“, – aiškino R. Karbauskis.

Provincijoje gyventi patogiau
Portale „Delfi“ rudenį buvo išspausdintas verslininko Arvydo Avulio tekstas, kuriame jis aiškino, kad investicijos į provinciją yra beprasmės. R. Karbauskis „Aukštaitiško formato“ paklaustas, ar jis taip pat manąs, kad Lietuvos regionams dera leisti numirti, sakė žinąs verslininko A. Avulio poziciją ir jai nepritariąs.
„Man liūdna. Verslininkas, kuris viešoje erdvėje pozicionuojamas kaip savo srities profesionalas, šneka tokius dalykus. Mes regionuose turime labai daug kokybiškos infrastruktūros. Ką patiria Vilniaus gyventojas, kuris gyvena kokiame nors miegamajame rajone? Jis kiekvieną dieną minimum pusantros valandos kelionę patiria. Kokioje nori Anykščių vietoje gyvenk – kelionė į darbą bus 15 minučių blogiausiu atveju, o šiaip 4 – 5 minutės. Esu Anykščiuose matęs kamštį – prie šviesoforo stovėjo penkios mašinos. Didesnio kamščio nesu matęs. Yra mokyklos, yra darželiai, visa kita infrastruktūra.
A. Avulis šneka apie tai, kas būtų naudinga jo verslui, kad žmonės veržtųsi į Vilnių, kur visko stinga ir kur reiktų statyti darželius, mokyklas, infrastruktūrą. Bet, kaip valstybė, dėl to mes pralošiam. Įsivaizduokim žmogų, kuris Vilniuje turi mokyklinio amžiaus vaikų. Tai jis ne tik pusantros valandos pats į darbą važiuoja, bet ir vaikus veža į mokyklą, paskui dar į kažkokį būrelį, tai jis kelyje Vilniuje gali praleisti tris valandas kiekvieną dieną. Iš savo gyvenimo išima tris valandas. Jei pabandytų paskaičiuoti, kiek jis dienų sugaišo stovėdamas kamštyje, tai baisu. Tą laiką galima leisti grybaujant ar dar kažką malonaus darant.
Šių, pirmųjų mūsų darbo metų, buvo labai aiški kryptis – socialinės atskirties mažinimas. Antrieji metai bus mokesčių reformos klausimai, regioninės politikos klausimai. Atidėjimas mokesčių metams, argumentų kurti verslą regionuose nesuteikia, reikia kaip minimum penkerių metų – taip mažintume atotrūkį tarp miestų ir regionų. Yra sprendimai jaunoms šeimoms kompensuoti būstų įsigijimo kainą iki 15 proc. regionuose ir iki 10 proc. mieste. Tas 5 procentų skirtumas negali būti argumentas, dėl kurio jaunas žmogus pasirinks regioną. Jeigu būtų 30 proc. skirtumas, jau argumentas. Dar reikia papildomo dalyko – leisti neapmokestinamai prisidėti įmonei, darbdaviui. Iki 50-60 procentų. Tada šeimos turėtų labai rimtus argumentus kraustytis į regionus.
Dabartinė lengvatos yra per mažos, todėl jos neveikia. Minimalų atlyginimą aptvarkėm, neapmokestinamą minimumą aptvarkėm – tie dalykai regionuose labai aktualūs, nes regionuose labai maži atlyginimai. Reikia gerai apmokamų darbo vietų, reikia naujų darbo vietų, reikia atsukti verslą į tą pusę.
Mūsų ekonomikos vadovams sakiau – žiūrim į Latviją, žiūrim į Lenkiją, žiūrim į Estiją. Turim žiūrėti ne tik, kaip skiriasi mūsų miestai su regionais, bet ir kaip yra pas kaimynus. Jeigu neklystu, Latvijoje visi kapitalo mokesčiai iki pinigų atėjimo pas savininką yra apie 20 procentų. Mūsų valstybėje – 30 procentų. Jei Latvijoje taip yra, negali nesuprasti, kad įmonei, kuriai trys Baltijos valstybės yra tiesiog taškiukas žemėlapyje, ji vertins tik skaičius. Dabar Latvija daro mokesčių reformą ir mes būtinai turime stebėti, ką jie daro. Nėra kito kelio. Jei mes šnekam, kiek valstybei kainuoja pritaikyti pelno mokesčio lengvatą regionuose ir lyginam lėšas, kurias reikia išleisti infrastruktūrai Vilniuje ir Kaune, bus nelyginami skaičiai. Vienas vaikų darželis Vilniuje kainuos tiek, kiek visos nuolaidos regionuose, kurių reikia, kad investicijas pakreiptume į regionus”, – apie regionų plėtrą kalbėjo R. Karbauskis.

Pinigų neskaičiavo
„Ar europinė parama buvo prasmingai ir logiškai naudojama. Dabar tas europines grožybes reikės iš savo biudžeto išlaikyti ir remontuoti?“, – apie investicijas paklausėme vieno iš Lietuvos politikos lyderių.
„Negeru pavyzdžiu galėtų būti ir valstybės investicijų programa. Po rinkimų radome 3 500 pradėtų projektų, kurių sąmatinė vertė iki 20 milijardų eurų. Tai rodo, kad atsakomybės už tai, kas pradedama, kad tai kada nors bus baigta, nebuvo. Kai kurie projektai atliekami jau dešimt metų. Mes nebepradedame naujų projektų, baigiam senus, kiekvienas projektas peržiūrimas. Kuo skiriasi VIP-as nuo europinių lėšų? Niekuo nesiskiria. Nebuvo šeimininko, nebuvo racionalumo. Mes tiek pinigų išvaistėm. Kad rekreaciniai objektai Anykščiuose yra išvaistymas, aš nepasakyčiau, bet galima galvoti ar buvo bendra koncepcija apjungiant objektus. Pavyzdžiui, mano gimtieji Naisiai. Galvojame, ko reikia, kiek tu žmogų užlaikai Naisiuose. Skaičiuoji ir labai aiškiai matai, ką toliau turi daryti, kokia kryptimi eiti. Statai viešbutį, bet negali užtikrinti svečiui 40 valandų poilsio, užimtumo. Tai kam tas viešbutis reikalingas? Jei atvažiuoja žmogus dviem valandoms, tai net ir maitinimo įstaigos nereikia. Savivalda pati tuos dalykus turėtų suvokti. Apie Anykščius negaliu komentuoti, bet nacionaliniu mastu tokio mąstymo tiesiog nebuvo. Kiek mes turime mokyklų, kur įdėtos europinės lėšos, pastatai renovuoti ir po dvejų metų mokyklos uždarytos“, – aiškino R. Karbauskis.

Dėl Anykščių pilies atsakymų neturi
Paklaustas nuomonės apie Anykščių medinės pilies statybas, R. Karbauskis sakė nuomonės neturįs.
Jis apie pilį kalbėjo: „Norint turėti poziciją, reikia žinoti visas aplinkybes. Apie šitą projektą girdėjau, bet tik tiek, kad girdėjau. Klausimas, iš kokių lėšų jis bus įgyvendinamas? Kaip bus įgyvendinamas? Kiek laiko bus įgyvendinamas? Kiek tai derinasi su istorinio paveldo apsauga? Įsivaizduoju, kad visi leidimai būtų gauti, jei tas projektas būtų įgyvendinamas. Ar naudingas pačiam rajono turizmui – negaliu vertinti, neturiu duomenų. Jei nėra duomenų, yra blogai. Jei yra labai aiškus paaiškinimas, kaip viskas bus, gali būti, kad tai labai protingas sprendimas.
Grįžtant į gimtus Naisius – mes supylėme piliakalnį, milžiniška sąmata, didžiuliai pinigai… Bet buvau tikras, kad šimtai tūkstančių žmonių tą piliakalnį aplankys. Jei pastatysi pilį ir joje per metus lankysis trys tūkstančiai – galbūt neverta. Bet jei joje lankysis 25 tūkstančiai, tada verta.
Daug turėjome diskusijų dėl valdovų rūmų Vilniuje. Klausimas, kiek tai apsimoka? Valdovų rūmai buvo sprendimas, kuris pasiteisino. Bet tai yra Vilnius. Į Vilnių daugybė užsienio turistų važiuoja dviem – trim dienoms. Dažnai jie iš Vilniaus neišvažiuoja į provinciją, paprasčiausiai nebeturi laiko, nes Vilniuje visko daug. Turistų srautus labai svarbu prognozuoti ir valdyti. Galėčiau tik palinkėti priimant tokius sprendimus susodinti visas suinteresuotas puses, kad paskui nebūtų kaltinimų, jog padaryta žala piliakalniui. Bet, manau, šiuo požiūriu neturėtų būti problemos.“