„…namai be Jo jau ne tie, todėl bijau, kad man vis mažiau jų reikės…“ – virpančiu balsu kalba bičiulė, prieš porą savaičių į Amžinybę palydėjusi savo jau daug metų sunkiai sirgusį Tėvą. Norėčiau ją paguosti, pasakyti, jog tai – netiesa. Tačiau mano tylą ji priima kaip savo žodžių patvirtinimą.
Kai prieš dvidešimt metų, darganotą spalio pabaigos dieną, į Skiemonių kapines lydėjau savo Tėvą, nesusimąsčiau, kad Jam išėjus, namų reikės mažiau… Juk juose liko Mama…
Ką reiškia tušti namai, pirmą kartą suvokiau palaidojusi Tetą. Gražiausios mano vaikystės vasaros prabėgo miško apsuptame Tiltiškų kaime – nebuvo ten nei draugų, nei ypatingų pramogų, tačiau ten aš, miesto vaikas, „prisijaukinau“ didelėmis mėlynomis akimis į mane žvelgusį veršelį, mačiau su kokia meile ir pagarba į savo arklį žiūri Dėdė, gal jau tada supratau, kad tampi amžinai atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini… O kur dar molinis puodelis žemuogių, ilgos vasaros dienos – suaugus vasaros dienos kažkodėl kas metai vis trumpesnės, pečiuje kepti blynai, o vakarais – šiltas pienas… Prisimenu, kaip važiuodama į kaimą atostogauti, veždavausi pilnus krepšius žaislų, knygų, žaidimų… Vis vien rasdavau bent vieną suaugusį, kurį, atsisėdusį pailsėti po sunkaus darbo, priversdavau žaisti su lėlėmis arba bent jau stalo žaidimo ruletę pasukti…
Su visu savo „turtu“ įsikurdavau kamaroje, ten, kur miegodavo Teta. Svečiui, t.y. man, užleidusi savo lovą, Teta atsiguldavo gerajame kambaryje… Kas kad pro miegančią vaikščiodavo kiti namiškiai… Niekada nesiskundė, kad nepatogu, kad nepailsėjusi, tik išlydėdama mane namo vis klausdavo, „kada dabar atvažiuosi?“ Šiemet sukako keturiolika metų, kai Jos nebėra… Lygiai tiek, kiek nesu miegojusi Jos lovoje… Negalėjau, ir dabar negaliu… Aplankau kaime belikusią vienintelę tetą, kartą per kokius penkerius metus net pernakvoju ten, tačiau kamaroje jau nelieku miegoti…
Kai mirė tuose pačiuose namuose gyvenęs Dėdė, jau nebekėliau klausimo, norėsis ten sugrįžti ar ne… Ten reikia sugrįžti, vienai likusiai tetai gerokai blogiau nei man…
Kartais susimąstau – ar galėčiau Tiltiškes pavadinti namais? Juk įprastai namais vadiname tą vietą, kur gimėme, augome, iš kur išėjome į pasaulį… Man tai – Utena… Tačiau, tais momentais, kai tikruosiuose namuose pritrūkdavo šviesos ir šilumos, Tiltiškės buvo namai…
Prieš penkerius metus, amžiams atsisveikinusi su Mama, supratau, kad namų sąvoka iš mano sąmonės pamažu išsitrina… Kažin ar begaliu tą butą be jokių gyvybės ženklų – gėlės nelaistomos nuvyto, o Mamos auginta katė tapo anykštėne – vadinti namais… Užsukdavau kartais ten tik pasižiūrėti, ar nuomininkai neišvertė sienų… Tik kaskart užeiti būdavo vis sunkiau ir sunkiau – ne mano, nenoriu… Ir kai paskutinį kartą ten lankiausi – atidaviau naujiems buto šeimininkams raktus, nepajutau jokių sentimentų, išėjau, kaip išeinama iš ofisų, darbo kabinetų… Išeinama ramiai, be emocijų, išeinama suprantant, kad toje erdvėje, kokia ji brangi bebūtų buvusi, savo gyvenimus kurs kiti… Viliuosi, kad ta „dėžutė“ kažkam taps tikrais namais…
Prieš keletą dienų aplankiau savo garbaus amžiaus tetą, vieną gyvenančią senoje troboje, ten, kur prabėgo mano gražiausias vaikystės laikas… Amžinybėn išlydėjusi seserį, brolį dienas ji leidžia tik su kate Margarita. „Vasarą gerai, – sako ji man. – Daržas, šiltnamis, gėlių darželiai, o ką reiks daryt žiemą…“ Pritariu jai, kad dabar bus liūdniau, bet suprantu, kad ne dėl atėjusio rudens ji nerimauja… Prasidėjus rudeniui daugelis mūsų grįžtame į save, grįžtame namo, nurimstame tam, kad atėjus pavasariui vėl prisikeltume… Garbaus amžiaus žmogui ruduo reiškia jau net tik nukritusius lapus ar šalnos pakąstus rožių žiedus…
„Kaip norėčiau, kad šituose namuose liktų gyventi savi…“ – išlydėdama mane pro duris prasitaria teta. „Nebijok, taip ir bus…“ – sakau jai tvirtai, nors akyse kaupiasi ašaros. Gerai, kad anksti temsta, nesimato šypsenų, bet nesimato ir ašarų…
Labai norėčiau, kad toks tetos noras išsipildytų, kad stovinti troba taptų namais saviems, patiems artimiausiems… Kad uždegus žvakutės ant Salako kapinėse palaidotų savųjų kapų, dar labai ilgai būtų kur užvažiuoti… Tegu ir nesikūrena didžiulis pečius, bet bent jau kvepia aviečių arbata…
Grįžusi į savo namus suprantu, kad tos išdavikės ašaros krito ne dėl išgirstų tetos žodžių… Jos krito supratus, kad namai yra tol, kol esi laukiamas, tol, kol ant durų nekaba tvirta spyna…
Mano žodžius savo garsiais „miau“ patvirtina namų sinonimu man esančios dvi katės…
Norisi palinkėti, kad padėję gėlės žiedą už uždegę žvakelę išėjusiems, turėtumėte vietą sugrįžti, sušilti, pabūti, prisiminti…
