Rašytojo Juozo Baltušio dukra iki tėvelio pamiltų Butėnų nenuvažiuos

Anykščių bibliotekoje vyko rašytojo Juozo Baltušio knygos ,,Vietoj dienoraščio“ pirmojo tomo sutiktuvės.
Nors dalyvavo pora literatūros žinovų, pakviestas istorikas, tačiau įdomiausiai kalbėjo rašytojo dukra Rita Baltušytė, kuri, be kita ko, pažymėjo, kad į Juzėnų giminės lizdą – Butėnus šį kartą, matyt, nenuvažiuos.
Prie susitikimo Anykščiuose potyrių pridėjau ir viešnios išsakytų minčių.

Anykščių bibliotekoje daugiausia apie didžiulės apimties kasdienių liudijimų, pamąstymų knygą kalbėjo trys jauni vyrai. Tačiau pasirodė, kad jaunoji karta nė kiek nepranoksta vyresnės amžiumi. Dažnai jų svarstymai atrodė ir naivūs, ir neįtikinami, o kartais  buvo kalbama tiesiog apie nieką. Ar tikrai ta J.Baltušio atsiminimų knyga –  epochos paminklas, ar tikrai –  istorijos šaltinis. Ar tikrai Baltušis nuolatos balansavo ant tapsmo rezistentu ribos?
 Matyt, kad ne, nors kažkur ir pagrūmojo, kažkur reiškė nepasitenkinimą, tačiau iš tiesų  buvo nuoseklus sovietinis žmogus, partijos veikėjas, taip pat ir privilegijuotas partietis, visuomenininkas, rašytojas. Nors dienoraštyje užsimena, kad kartą poilsiaujant sanatorijoje jam buvo labai nuobodu, nes ten kartu buvo tik partijos veikėjai, viršininkai, valdininkai, taip vadinamosios nomenklatūros atstovai, o dar labiau nuobodu, kad visos ten esančios moterys – tokios pat nuobodžios minėtų piliečių žmonos…
Daugelyje vietų neigiamai atsiliepia apie rusus, nepatinka, kad vis daugiau jų atvyksta į Lietuvą. Kartą važiuojant troleibusu patenka į rusakalbių spūstį ir pajunta, kad kišenėje nebeturi piniginės. Tuo pat metu džiaugiasi, kad nepajutęs, kuomet pinigus traukė, nepakėlęs triukšmo, nes vagišiai galėjo sužaloti – tiesiog brūkštelėt skutimosi peiliuku per veidą.
Ar tikrai rašytojas bando kovoti su neteisybe, padeda paprastiems žmonėms? Bando padėti tik savo pažįstamiems ir tiems, kurie tuo metu jam patiko, ar tai daryti pastūmėjo nuotaika? Nuolat grūmoja apie tai, kad vienam ar kitam išdaužys snukį. Nemėgsta Eduardo Mieželaičio, Vytauto Petkevičiaus, tačiau tikrieji tautos duobkasiai –  Justas Paleckis ar Antanas Sniečkus –  jam puikiausi žmonės.
Miela buvo klausytis iš tolimosios Australijos į tėvynę atvykusios aštuoniasdešimtmetės rašytojo dukros Ritos Baltušytės.
 Jaunatviškai pakili nuotaika, rišlus, be jokių mikčiojimų ar tuščių žodžių, tiesiog pavyzdinis kalbėjimas. Ne veltui juk tuoj po to, kai išvyko į tolimąją Australiją gydytis,  paprašiusi politinio prieglobsčio ir pasilikusi kelerius metus darbavosi lietuviškoje ,,Amerikos balso“ redakcijoje.
Kalbėjo, kad tėvas buvęs rūpestingas. Dažnai ne tik linksmas, pakilios, kūrybiškos nuotaikos, bet ir ūmus, piktas, rūstus, tačiau mylintis ir suprantantis bei gelbstintis  prireikus. Pažymėjo, kad jų šeimoje visi buvę nuotaikos žmonės, dažnai užsiplieskiantys, net pikti. Apskritai tai buvę tokie namai, prie kurių vartų vertėjo užrašyti: ,,Piktas šuo, pikta katė, pikti šeimininkai ir visi čia pikti…“
Rašytojas dienoraščius  rašė mašinėle ir kaip knygą, tikėdamasis, kad kada nors jie bus išleisti. Tekste daug įprastam dienoraščiui nebūdingų patikslinimų, pavyzdžiui – ,,duktė Rita“. Užsimenama, kad, jei kas bus ne taip, ,,redaktoriai pataisys“. Po kiekvienu puslapiu pasirašydavo ranka, tų lapų prisikaupė per keturis tūkstančius.
R. Baltušytė pasakojo ir apie šeimai artimą miestą prie Šventosios.
Anykščiuose gyveno ir jo sesuo Marytė,  priklausiusi vienuolėms, kurių bendriją pusiau juokais pavadindavo ,,Marytės šaika“, bei Didžiąja Močiute vadinama J. Baltušio motina. Jų namuose J. Baltušis dažnai viešėdavo, kartais pagyvendavo ilgesnį laiką, rašydavo. Čia, kaip niekur kitur, susikaupdavo kūrybai, nedideliame palėpės kambarėlyje gimė nemaža  jo populiariausių raštų. Pasižvalgydavo po miestą, kai kuo pasigėrėdavo, kai kuo piktindavosi, nueidavo į svečius pas kleboną Albertą Talačką, pasikalbėdavo. Nebijojo… Tačiau ko gi jam reikėjo bijoti?
R. Baltušytė gėrėjosi Lietuvos gamta, mat atvyko pačiame pavasario gražume. Jai ir  lietuviškų kavinių interjerai, ir net kiaušinių pakuotės gerokai gražesnės negu Australijoje. Vilnius – tikras pasakų miestas, mat apsistoja tokioje vietoje, kur pro buto langus matyti Gedimino pilies kalnas, Katedra ir daugybė gražiausių bažnyčių. Klausantis darėsi net keista, kodėl ji nesugrįžta gyventi į Lietuvą.
Didžiulėje knygoje, apie kurios mintis renginyje veik visai nekalbėta, daugybė įdomybių, taiklių pastebėjimų, tačiau daug ir visai naivių vietelių. Ko verti svaičiojimai apie meilę, net apie galimybę mesti žmoną Moniką, apskritai viską mesti, apsigyventi kukliai kartu su jam į anūkes tinkančia jauna poete?
Net pagalvojau, kad kažin ar vertėjo tuos dienoraščius spausdinti, ar nepasvertus atviravimus reikėjo atiduoti  visuomenės teismui. Kita vertus, kuo daugiau knygų, tuo daugiau žinių, įdomybių, nuomonių, leidėjai taip pat įžvalgiai numatė, kad ši knyga bus populiari ir perkama.