Baigiasi vasara. Rytoj – jau rugsėjis. Rugsėjo 1 – oji, Mokslo ir žinių diena, pažadins iš vasariško tingaus snaudulio miestą, o pirmadienį į gatves pasipils šventiškai pasipuošusių vaikų ir jaunimo būriai… Bet kažkaip negaliu prisiversti giedoti ditirambų, prabilti puošniomis metaforomis apie raudona liepsna degančias šermukšnių kekes ir spindulį keliančius astrų žiedus, apie džiugesiu spindinčias vaikų ir jų ugdytojų akis. Mat kažkaip veidmainiškai atrodytų toks kalbėjimas, kai realybė fokusuoja visiškai kitokį vaizdą – jame daug netesėtų pažadų, daug užgesusių ir užgesintų vilčių ir…daug negražumo.
Taigi, kalbėsiu apie tai, kas ne džiugina, o skaudina ar bent jau kelia nerimą. Visų pirma, nežinau, kaip galima džiaugtis Rugsėjo 1 – ąja ir justi savyje šventę, kai ugdymo įstaigos – vaikų darželiai ir mokyklos – nėra matuojamos tuo pačiu matu, kai į vienų poreikius ar problemas yra įsiklausoma ir reaguojama, o kitomis bodimasi ar tiesiog jomis, kaip tomis murzinomis podukromis, bandoma atsikratyti – jų nematyti, negirdėti, nesiklausyti. Miesto centre, Antano Vienuolio progimnazijoje, remonto darbams galo nematyti. Nori nenori, bet šios ugdymo įstaigos mokiniams ir mokytojams ne tik Rugsėjo 1 – oji, bet ir visi mokslo metai bus sunkus išbandymas ir fizine, ir psichologine, ir socialinių – emocinių santykių prasme. Teks kasdien dirbti ir mokytis šalia sklindant statybiniam triukšmui, teks kvėpuoti dulkėmis, teks…. Ak, ką čia kalbėti, puikiai prisimenu, su kuo teko susidurti, kai mokslo metų eigoje buvo renovuojama Jono Biliūno gimnazija. Na, gal ir pramogėlė kokia pasitaikys – koks nors rūkančių statybininkų sukeltas gaisriukas ar šiaip koks nors ,,ČP“… Bet, mielas skaitytojau, suprantu, kad mano mintis atremsi sakydamas, kad gal čia tik vienas ir vienintelis nesusipratimas, gal reikia tik kantrybės – renovacija baigsis, o vaikai ir mokytojai pakentės, ir tada jau tikrai visi šoks ir dainuos dėl pagerėjusios ugdymo(si) kokybės, o džiaugsmas ir šventės pojūtis liesis per kraštus? Aiman, – mielieji bičiuliai, – tai ne vienas ir tikrai ne vienintelis atvejis. Sakyčiau net, kad nurodytasis pavyzdys – A. Vienuolio progimnazijos renovacija ugdymo proceso metu – yra vienas iš priimtiniausių ir mažiausiai dramatiškų. Esama ir kur kas tragiškesnių. Vienas iš jų – liūdnai pagarsėjusi istorija, susijusi su vienu seniausių Anykščiuose vaikų lopšeliu – darželiu ,,Eglutė“.
Anykščių Ramybės mikrorajone veikiantis vaikų lopšelis – darželis ,,Eglutė“ pastatytas 1976 metais. Iki šiol ši ugdymo įstaiga, visų sutartinai vadinama vargingiausia, nesulaukia reikiamo dėmesio ir jos padėtis nė kiek negerėja. Tiesa, klaidinu Jus, mielieji skaitytojai : dabar jau išversta ta baisioji tvora, skyrusi darželio teritoriją nuo judrios Statybininkų gatvės ir ,,Žiburio“ parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelės, suleisti ir užbetonuoti naujos tvoros statramsčiai, bet…naujos tvoros nėra. Ją atstoja iš statybinių reikmenų nuomos išnuomota laikinoji apsauginė atitveriamoji tvora, įstatyta į mobiliąsias betonines laikmenas. Kai pamačiau tą statinį – net aiktelėjau. Prisipažinsiu, pirmoji mintis, toptelėjusi į galvą, buvo – ,,pagaliau prasidėjo žadėtoji renovacija“. Deja, ant žemės nuleido ,,Eglutės“ darbuotoja, paaiškinusi, kad jokia čia ne renovacija – tiesiog keitė tvorą, bet kažkas nutiko su rangovais, jie lyg ir bankrutuoja, tad šis išsinuomotas atitvaras gali stovėti neribotą laiką. O kaipgi pačios lopšelio darželio patalpos – juk žadėta atnaujinti? O jos tokios pat, išskyrus tai, kad atnaujintos vienai grupei, ir suremontuota virtuvė – išklijavo sienas ir grindis plytelėmis, nudažė lubas, pakeitė santechniką, – bet virtuvės įranga liko ta pati, turbūt caro Riuriko laikus siekianti. Tokia tad ,,Eglutės“ renovacija realybėje.
Anykščių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Jurgita Banienė, kalbėdama apie ,,Eglutę“, mėgsta būsimąjį laiką: ,,bus įrengiami nauji psichologo, socialinio pedagogo, logopedo kabinetai“, o esamuoju laiku nurodo : ,,keičiama teritorijos tvora“. Taigi, štai taip viskas klostosi ,,Eglutėje“, kurios prioritetai – teikti paslaugas socialiai remtinų šeimų vaikams, padėti integruotis specialiųjų poreikių ir neįgaliems mažyliams, mažinti socialinę atskirtį. Sakyčiau – gražus ir labai jautrus savivaldybės dėmesys atsispindi fariziejiškoje frazėje : ,,Keičiama teritorijos tvora“…
Užtat, anot Jurgitos Banienės, Anykščių lopšelyje darželyje ,,Žilvitis“, pastatytame 1983 metais, ,,atnaujintos visų 7 grupių rūbinėlės ir ugdymo grupių inventorius, suremontuoti 2 pastato korpusų stogai, logopedo kabinetas, atnaujintas virtuvės inventorius, perdažytos virtuvės lubos, suremontuota maisto sandėliavimo patalpa, sumontuota specialioji dirbtinė danga 2 lauko žaidimų aikštelėms“ ir net…štai jums vyšnaitė ant torto – ,,padovanotas šiltnamis“. Na, sakykit, ką norit, bet ,,kažkas negerai šitoj karalystėj“… Kiek pamenu, 2018 metų spalį Anykščių rajono savivaldybės tarybos 45 -ajame posėdyje, ,,Eglutei“ buvo nušvitusi renovacijos viltis, bet buvo priimtas sprendimas atsisakyti modernizacijos, o kartu suja ir tam skirtos Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos 174 149 Eur ir 15 366 Eur valstybės biudžeto paramos. Tuomet nuspręsta, kad pigiau ir ekonomiškai efektyviau remontuoti darželį savivaldybės biudžeto lėšomis, o dėl nutraukiamos modernizacijos kaltų nėra, nes, anot tuometinio savivaldybės administracijos direktoriaus A. Gališankos, ,,Mes tikrai pasirinkome patį ekonomiškiausią variantą“. Tikrai, ponai, matome – rezultatas daugiau negu akivaizdus.
Šitoje nesibaigiančioje ,,Eglutės“ nesėkmių, nepriteklių ir, tiesiogine prasme, akis badančio vargo, skurdo istorijoje labiausiai skaudina ne tai, kad darbai laiku neužbaigiami, kad skiriamos lėšos mažos, bet tai, kad jų, tų pinigėlių, atsiranda ir ,,sumontuotai specialiajai dangai lauko žaidimų aikštelėms“ kitose ugdymo įstaigose, ir lauko ekranui, ir ypač naudingai bei efektyviajai amfibijai, ir ,,bačkai“, ir parodomajam ,,petrodvoreciniam“ ,,Obuolinių“ fontanui… Ką čia ir bepridėsi – anot Džordžo Orvelo, nors ,,visi lygūs, bet yra lygesnių“.
Klasikai, o toks yra genialusis Džordžas Orvelas, visada priverčia atsitokėti – juk pradėjau apie tokią šviesią ir prasmingą šventę, o mat kur nuklydau. Tikrai – kaip ten bebūtų, pirmadienį Anykščių rajono ir miesto ugdymo įstaigų duris pravers mūsų ateitis – nuo darželinuko, pradinuko iki abituriento. Pirmą kartą klasėn žengs ir paties geriausio rajono senelio – Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus anūkas, rinkimų įkarštyje raginęs pasitikėti savo senelio teisingumu, meile, dėmesiu kiekvienam vaikui. Į darželius ir mokyklas savo atžalas lydės tokie pat geri, na, gal kiek ir prastesni seneliai bei tėveliai, tikėdami, kad jų anūkai ir vaikai jausis saugūs ir vienodai mylimi bendruomenės, kuri neskirstoma į lygius ir lygesnius, nariai. To viliuosi ir aš, todėl tebūna šiųmetė Rugsėjo 1 – oji Jūsų visų vilčių tapsmo tikrove pradžia.
P.S. Jeigu kilo klausimų dėl mano pozicijos, užtikrinu, kad nei aš pati, nei mano artimieji niekaip nėra susiję su minimomis ugdymo įstaigomis.
