Teismo posėdžių sekretorė: kai dera darbas teisme ir nevaržomas menas

„Kūryba žavi įvairumu. Pasiduodi nežinomybei ir stebi, kaip gimsta meno kūrinys“, – sako Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų posėdžių sekretorė Aleksandra Gromadska. Išskirtinių grafikos ir skulptūros darbų autorė atveria kūrybinio proceso užkulisius ir savo savitą požiūrį į pasaulį.

 – Mūsų pokalbio centre – Jūsų kūryba, tačiau pirmiausia papasakokite apie save – kas Jus atvedė į teismą? Kaip pradėjote ir kiek laiko jau dirbate teismo posėdžių sekretore?

          – Teismo posėdžių sekretore dirbu jau 10 metų. Iki tol dirbau egzistencinės etikos mokytoja, esu baigusi filosofijos studijas. Pasukti kitu keliu nebuvo sunku – tiesiog kartais gyvenime ateina tokie momentai, kai pajunti, kad jau laikas keliauti toliau. Taip atsitiko ir man – apsisprendusi pereiti į teisę ir išdirbusi Šalčininkų apylinkės teisme 5 metus, vieną dieną suvokiau, jog reikia pokyčių, tad kaitos būdu atvažiavau gyventi į Anykščius.

– Kada pradėjote piešti, lipdyti? Kas paskatino tuo užsiimti?

          – Piešti ir lipdyti pradėjau dar mokykloje, nuo 9 klasės. Kiek pamenu, vaikystėje buvau lyg velnių priėdusi – matyt, turėjau daug laisvo laiko išdarinėti visokias išdaigas. Tėvams tai buvo galvos skausmas, todėl mama nusprendė mane nuvesti į dailės mokyklą. Man ten buvo smalsu. Atrodė, kad patekau visai į kitą pasaulį. Atsidūriau tarp žmonių, kurie tą patį pasaulį mato kitaip, kitomis spalvomis. Kaip dabar prisimenu tą būseną, kai pirmą kartą paėmiau į rankas teptuką. Gavome užduotį – nupiešti natiurmortą. Tai buvo geltonas meškėnas, bent jau man taip atrodė iš pradžių, kol nepriėjo mokytoja. Jos padedama išmokau įsižiūrėti, pamatyti, pajusti potėpį, spalvinę gamą, laisvę. Pasirodo, gyvenime daug ko nematome vien todėl, kad akys nepripratusios, o pamatyti daugiau iš pradžių reikia kelrodės žvaigždės. Laikui bėgant pradėjau matyti pasaulį taip, kaip išmokė mokytoja, ir manau, kad iki šiol taip į jį žvelgiu.

– Kada surengėte pirmą savo parodą? Kokia ji buvo?

          – Pirmąją asmeninę parodą eksponavau Anykščiuose miesto šventės metu. Tai buvo nuotraukų paroda „Gamtos simetrija“. Paskui sukūriau meninę instaliaciją pavadinimu „Hipochondrija“ – ja norėjau atkreipti žmonių dėmesį į tam tikrą psichosomatinį (minčių sukeliamą) sutrikimą. Anykščių meno inkubatoriuje vis dar galima rasti mano grafikos piešinių atvirukų. Šiemet Anykščių „Gatvės“ galerijoje surengiau ir savo pirmąją skulptūrų parodą. Jos pavadinimas – „Tuštumos emanacija“. Tai meniniai molio darbai, išdeginti ir padengti glazūra, eksponuoti ant iš miško atvežtų samanų. Virš jų kabėjo varpeliai ir užrašas: „Jeigu Jūs kažko nesupratote, kaip Jūs supratote, kad kažko nesupratote?“ Norėjau, kad žiūrovas, būdamas miesto centre, bent akimirką atsidurtų kitoje erdvėje, kur sustoja mintys ir galima išgirsti, kaip kiekviena skulptūra subtiliai kalba apie save.

– Kas Jums, kaip kūrėjai, yra svarbiausia? Ar galite apibūdinti savo kūrybinį kredo ir įvardyti pagrindinius kūrybos motyvus, stilių, technikas?

          – Man svarbiausia – laisvė, todėl neturiu jokio kūrybinio kredo, motyvų, vienos technikos arba stiliaus. Nenoriu savęs riboti arba įrėminti. Man patinka Pablo Picasso mintis: „Dievas tėra dar tik vienas menininkas. Jis sukūrė ir žirafą, ir dramblį, ir katę. Jis neturi vieno pasirinkto stiliaus. Visą laiką išbando kažką naujo.“

– Gyvenate labai gražiame Lietuvos kampelyje – Anykščiuose. Ar yra dalykų, kuriuos naudojate kaip savo įkvėpimo šaltinį, ar veikiau kuriate pasitelkdama vaizduotę? O galbūt semiatės idėjų iš kitų menininkų, turite savo autoritetų?

          – Visi mano darbai – tiek piešiniai, tiek skulptūros – yra pavieniai. Paimdama į rankas teptuką, pieštuką ar molį, niekada nežinau, kas bus pavaizduota, kokios formos, silueto ar spalvos bus galutinis kūrinys. Mano įkvėpimo šaltinis esu aš pati. Viskas priklauso nuo manęs pačios: atsipalaidavusi ir nuraminusi minčių srautą pradedu kurti, o tam nebūtina nei gamta, nei kelionės ar kitos išorinės stimuliacijos. Netgi pats žodis „įkvėpimas“ nurodo, kad tam procesui užtenka tiesiog įkvėpti. Kita vertus, meniniams projektams apiforminti, t. y. pateikti visuomenei, semiuosi idėjų iš Rytų filosofijos – budizmo, atvaitos, kurioje slypi žmogaus, dvasių bei gamtos paslaptys. Menininkų autoritetų neturiu, tačiau jaučiu simpatiją JAV realistiniam tapytojui Endriui Vajetui (Andrew Wyeth) ir skulptorei Nijolei Savickas. Jų meninių darbų energija ypatinga – paprasta ir didinga viename, mistinė ir realistinė vienu metu. Jų darbai pulsuoja ypatinga aura.

          Visiems noriu palinkėti – tegu kuriančios jėgos valia pripildo Jūsų širdis nuoširdaus juoko, ramybės ir meilės aistringai gyventi kiekvieną akimirką.

Teksto autorė – Žydrūnė Tursaitė