Simona Miško festivalyje.
Simona Vaitkutė – keliautoja, kūrėja ir kovotoja. Pakilusi iš gimtųjų Anykščių, beveik dvidešimt metų gyveno įvairiose šalyse. Svetur baigė mokslus, sukūrė šeimą, dirbo su įvairiais projektais.
Dabar su šeima įsikūrusi Lietuvoje, Anykščiuose, dalijasi savo idėjomis ir įgyta patirtimi. Simonos iniciatyva gimė Miško festivalis, moteris aktyviai dalyvauja ir telkia bendruomenę kertamiems medžiams ginti, klimato kaitai stabdyti. Kuo klimato kaita grūmoja žmonijai ir kaip ją pajus Lietuva – apie tai ir kalbamės su Simona.
– Esate keliautoja po pasaulį. Kada buvo pirmasis išvykimas iš namų?
– Savarankiškai keliauti pradėjau dar paauglystėje, kai tik atsivėrė sienos. Pirmiausia su draugais vykome į Rytų Europą, nes į Vakarų šalis dar reikėjo vizų. O su tėvais plaustu po Lietuvą ir Latviją keliaudavau jau nuo ankstyvos vaikystės.
– Gyvenote įvairiose šalyse: vienose trumpiau, kitose – ilgiau. Kurios šalys labiausiai formavo jūsų asmenybę ir darė didžiausią įtaką?
– Turbūt Australija ir Indonezija. Bet visos darė įtaką. Australija buvo pirmoji užsienio šalis, kurioje gyvenau, tai buvo didelis kultūrinis persiorientavimas iš postsovietinės Rytų Europos į Vakarų pasaulį. Indonezija man buvo magiška vieta, su sena ir egzotiška pasaulėžiūra, spalvinga, bet grėsminga gamta. Čia patyriau didelių asmeninių perversmų. Gyvendamas vulkanų ir gyvačių kaimynystėje greitai įsisąmonini, koks bejėgis žmogus yra gamtos akivaizdoje. JAV susitikau savo vyrą, kuris yra amerikietis. Abu buvome ką tik baigę studijas universitete, dirbome tame pačiame restorane. Tuomet jis buvo pradedantis rašytojas. Dabar jau išleidęs knygą ir daug kitų publikacijų.
Anglijoje, Notingemo universitete, baigiau Tarptautinių santykių ir diplomatijos mokslus.
Ilgiausiai kartu su šeima gyvenome Indonezijoje, kur aktyviai dalyvavome Green School (Žaliosios mokyklos) projekte ir daug ko iš tos patirties išmokome, po to dar kraustėmės į Meksiką. Gyvendama užsienyje mokiausi ir dirbau įvairiuose gamtosaugos, švietimo, kultūros, žiniasklaidos projektuose. Bendrai sudėjus, užsienyje praleista apie dvidešimt metų.
– Kaip tapote kovotoja už švaresnę gamtą?
– Kokia prasta pasaulio ekologinė situacija, supratau dar besimokydama magistrantūros studijose, kurių metu studijavau klimato kaitos derybų plonybes, naftotiekių politiką ir pasaulio santvarką. Supratau, kad žmonija dabar iš esmės skurdina ir ardo savo gyvenamąją terpę. Lietuvoje tuo metu apie tai beveik nebuvo kalbama. Grįžusi Lietuvoje auginau kūdikį ir su bendraminčiais įkūrėme ekologijos ir tvaraus gyvenimo tematikos žurnalą.
– Turite jaukius namus Anykščiuose. Kada nutarėte grįžti į Lietuvą ir kaip gimė šis sprendimas?
– Mano šaknys čia. Čia viskas sava – gamta, kultūra. Tai pasidaro itin svarbu sukūrus šeimą. Sūnus, nors augęs įvairiuose pasaulio kraštuose, save laiko lietuviu. Norėjome, kad jis praleistų daugiau laiko šeimos apsupty, bendrautų su seneliais, pusseserėmis. Vyrui Lietuvoje puiki terpė kurti, jį įkvepia kraštovaizdis, tyla, miškas, lėtesnis gyvenimo tempas.
Anykščiuose su šeima įsikūrėme tarp 2014 – 2015 metų, tačiau nesame sėslūs, daug keliaujame ir dabar. Pastovumas yra sąlyginis dalykas.
– Koks yra lietuvių santykis su gamta: ar jis artimesnis nei kitų tautų?
– Lyginant su Vakarų šalimis, mūsų santykis su gamta yra artimas. Lietuviai ir grybauja, ir daržoves augina, vasarą upėje maudosi. Jie mėgsta būti gamtos apsuptyje. Tačiau, kita vertus, vaikydamiesi siaurai suprantamo progreso, elgiamės trumparegiškai ir naikiname savo didžiausią turtą – gamtinį kraštovaizdį. Kertame miškus, miestų medžius, pristatome gamtoje beverčių turizmo objektų, paupius išgrindžiame trinkelėmis. Kai tuo metu kitur jau spartėja atvirkštiniai procesai — laukinė gamta suvokiama kaip reta prabanga ir vertybė, gatvėje kiekvieną medį bandoma išsaugoti. Žmonės, persisotinę miestų, ekranų ir betono konstrukcijų, veržiasi į gamtą pailsėti, atgauti pusiausvyrą. Ar mums irgi būtina prarasti tam, kad įvertintume tai, ką turime?
Mane stebina ir tai, kad Lietuvoje visuomenė prastai suvokia ekologinės krizės mastą.
Čia sklando daug klaidingos informacijos, moksliniai faktai nuolat maišomi su nuomonėmis. Stebiuosi, kad net aukšto rango politikai, diplomatai, kalbėdami viešai nesusivokia situacijoje. Svarstymai apie klimato kaitą – ar ji egzistuoja, o jeigu taip, ar jai įtaką daro žmogaus veikla – rodo, kad faktų žinojimas Lietuvoje labai žemo lygio.
– O kokie yra faktai? Gal mes žiūrime per siaurai, gal kažko nepastebime?
– Kalbant apie gyvybės įvairovės nykimą ir klimato kaitą, šiandien esame krizinėje situacijoje. Kaip ją spręsti, yra įvairių nuomonių. Nieko nekeičiant, nesiimant drastiškų priemonių, labai artimu laikotarpiu patirsime skaudžių padarinių, kurie mus užklups visiškai nepasiruošusius. Jau dabar juos jaučiame, tik dar nesuvokiame, nesusiejame. Klimato kaita daro įtaką gėlo vandens ištekliams ir žemdirbystei pasaulyje, kuri skirtingose šalyse smarkiai kenčia nuo sausrų, potvynių, uraganų, kitų kataklizmų. Mažėjant Žemėje maisto, didėja skurdas, kyla neramumų, prasideda masinė migracija, kliba finansinė sistema. Badaujantys, skurstantys kraustosi į kitas šalis arba inicijuoja perversmus savosiose. Ateityje to tik daugės. Sirijos karas iš dalies kilo dėl regioną užklupusios sausros, kuri turėjo didelę įtaką derliui ir maisto kainoms, o to pasekmės – neramumai šalyse. Karas savo ruožtu dar pagilino krizę ir sukėlė migracijos bangą. Klimato nulemta migracija taip pat vyksta iš Lotynų Amerikos šalių į JAV, iš Afrikos šalių į Europą. Tai tik pradžia. Šiuos pokyčius mes stebime Žemės paviršiui atšilus 1° (vienu laipsniu). Atrodytų, nedaug, juk oro temperatūrai pasikeitus vienu laipsniu, mes to net nejuntame. Bet tai klaidinanti analogija, nes kalbame apie pokyčius planetos mastu. Geriau lygintume su savo kūno temperatūra. Jeigu mums temperatūra pakyla visu laipsniu – mes tai tuoj pat pajaučiame, suvokiame, kad sergame. O pakilus trimis, keturiais – jau galime ir nebeišgyventi. Prognozuojama, kad Žemėje klimatas atšils 4° laipsniais, o gal net 6° ar 8°, priklausomai nuo to, kokiu greičiu teršime atmosferą. Tokiu atveju, Žemė taptų nebesvetinga terpė žmogaus ir daugelio kitų žinduolių organizmams. Bet dar iki to laiko, per artimiausius dešimtmečius, klimato pokyčiai greičiausiai sukels masinę migraciją, pasaulio ekonomikos griuvimą, badą, ligas. Lietuvoje, kai kalbama apie klimato kaitą, diskusija paprastai vyksta apie tai, kiek milimetrų ar centimetrų pakils Baltijos jūros lygis, ir ar galėsime čia auginti vynuogynus, bet gal verčiau pasvarstytume apie savo jautrią geopolitinę padėtį ir galimybę apsirūpinti maistu, ištikus finansinei griūčiai ar sutrikus pasauliniam prekybos tinklui. Mes, lietuviai, gyvename ne vakuume ir mums nereikėtų turėti iliuzijų, kad iš pasaulinės krizės galėtume išlipti sausi. Istoriniai pavyzdžiai lidija ką kita.
– Minėjote, kad siūlymų, kaip kovoti su klimato kaita, yra labai įvairių.
– Taip, nuo gamtinių iki kraštutinių technologinių priemonių.
– Kokios jos?
– Svarbiausia skubiai nustoti naudoti iškastinį kurą – naftą, anglį, sumažinti kenksmingų dujų išmetimą į atmosferą. Tai gigantiškas iššūkis, nes visa mūsų ekonomika, pramonė, žemdirbystė, energetika, judrumas šiuo metu yra priklausomi nuo iškastinio kuro. Bet net jei sugebėsime tai įgyvendinti, to nepakaks, nes klimato kaita jau įgavo pagreitį ir Žemė toliau šils net be mūsų papildomo įsikišimo. Tad ką galime padaryti, kad sušvelnintume klimato kaitą ir jos padarinius?
Kartais girdime, kad yra technologiniai sprendimai, kurie galėtų išspręsti šią problemą, tik retai pasigilinam ir suvokiam tų tariamų sprendimų kainą. Pavydžiui, sprendimas geoinžineriniais metodais keisti atmosferą: siūloma į atmosferą paleisti mažyčių sulfato ar kitokių dalelių, kad šios numuštų saulės spindulių kryptį ir taip atvėsintų Žemės paviršių. Tokiu atveju pasikeistų dangaus spalva, ir mes naktimis nebematytume žvaigždžių. Bet tai ne viskas. Pradėjus tokį procesą, būtų nebeįmanoma jo nutraukti ir visiškai neaišku, kokios būtų pasekmės atskiriems regionams, lietaus ciklui, augalams ir visai Žemei. Toks pseudosprendimas pats galėtų tapti mūsų susinaikinimo priežastimi.
Patikrinta klimato kaitos švelninimo priemonė – anglies dvideginio sugėrimas. Šiuo metu veiksmingiausia ir saugiausia šios taršos sugėrimo technologija jau išrasta pačios gamtos. Tai augalija: medžiai, miškai, labai svarbus dirvožemis. Žinoma, sveikas. Lietuvoje dirvožemis labai nualintas. Reikia keisti žemdirbystę: nearti, nenaudoti iškastinio kuro, trąšų, pesticidų. Privalome išsaugoti brandžius miškus, atkurti ekosistemas, kad gamta galėtų pati tvarkytis. Taigi esame pakibę ties bedugnės riba ir reikalingi pokyčiai turi vykti pasauliniu mastu, kiekvienoje valstybėje, kiekviename mieste, kiekvienoje bendruomenėje.
– Ką galime keisti, pradedant nuo savęs?
– Kiekvienas galime mažinti vartojimą: nebepirkti to, kas nebūtina. Galime asmeniškai ir bendruomenėmis ruoštis klimato kaitos pokyčiams – auginti savo maistą ir pirkti vietinį maistą, taip remdami vietos žemdirbius ir mažindami taršą, nes importuojami produktai keliauja tūkstančius kilometrų. Galime kitaip auklėti vaikus. Galime savo aplinkoje atkurti ar bent leisti atsigauti ekosistemoms – užuot nuskutę pievelę, kieme leisti žydėti laukinėms pievų gėlėms, nenušluoti visų rudeninių lapų, sukurti palankesnes sąlygas bioįvairovei gyvuoti. Tačiau ką bedarytume, jei veiksime pavieniui, mūsų pastangų nepakaks. Todėl labai svarbu burtis, dalyvauti visuomeniniuose judėjimuose. Juk jeigu valstybė leis kirsti miškus, skatins vartojimą arba rems taršią pramonę ir žemdirbystę, tai asmeninės pavienės iniciatyvos bus keli lašai jūroje. Didelių pokyčųi atsiras tik tada, kai žmonės kartu ir aiškiai išreikš savo valią. Atsiradus stipriems visuomeniniams judėjimams, atsirastų ir politikų valia išsaugoti vertybes – vandenį, miškus, dirvožemį, – ir toks poveikis būtų kur kas didesnis ir reikšmingesnis nei pasikeitę asmeniniai vartojimo įpročiai.
– Lietuvoje vis daugėja žmonių, kovojančių už miškų išsaugojimą. Kaip susibūrė šis judėjimas?
– Šis judėjimas nėra vienalytis, iniciatyvos kyla iš daugelio skirtingų pažeistų vietų: Šimonių, Labanoro, Žaliosios girių, Punios šile ir kitur, net didmiesčiuose, kur naikinami miestų parkai ir miškai miestų prieigose. Kurį laiką žmonės po vieną bejėgiškai stebėjo situaciją Lietuvoje, kaip naikinami medžiai atskirose savivaldybėse, kaip sužymimi ir iškertami miško plotai: vienur – plynė, kitur vėl kelmai. Neapsikentę jie ėmė dalytis vaizdais internete, komentuoti, bendrauti tarpusavyje ir galiausiai burtis, siekdami sustabdyti kirtimus. Žmonės paprastai aktyviausiai įsijungia, kai pavojuje atsiranda jiems gerai pažįstama, brangi vieta, kai kirtimai giliai paliečia juos asmeniškai.
– Buvo peticija prezidentui dėl Šimonių girios. Ko siekiama šia peticija?
– Šimonių girios biosferos poligonas yra saugoma teritorija, skirta girios ekosistemai išsaugoti. Tai ir Europos mastu saugotina teritorija, patenkanti į Natura 2000 tinklą. Čia dar gyvena retos gyvūnų ir augalų rūšys, kurioms nebėra tinkamų gyvenimo salygų kitur. Tačiau dabar tie miškai yra intensyviai kertami, svarbios buveinės nyksta, dar net nespėjus jų užregistruoti. Taip yra, nes dauguma miškų šioje teritorijoje yra priskirti ūkinių miškų grupei. Deja, net ir draustinio statusas miško nuo kirtimo neapsaugo. Man tai buvo naujiena.
– Ar tai reiškia, kad esama prieštaravimų dokumentuose? Kaip ta pati giria gali būti ir saugoma teritorija, ir ūkinės paskirties miškas?
– Taip, būtent. Susidarė nenormali teisinė situacija, kai vieni teisės aktai prieštarauja kitiems ir ta pati teritorija yra ir valstybės saugoma, ir intensyviai kertama. Taip atsitiko 2015 metais pakeitus Miškų įstatymą, kuomet išbraukus keletą žodžių viename įstatymo straipsnyje Šimonių girios biosferos poligono miškai automatiškai buvo paversti ūkiniais miškais, skirtais medienos gavybai. Mes norime, kad ši grubi klaida būtų ištaisyta ir dar išlikę Šimonių girios biosferos poligono miškai būtų išsaugoti. Naikindami šiuos miškus, mes taip pat pažeidžiame savo įsipareigojimus Europos Sąjungai išsaugoti vertingas gamtos vietas, už tuos pažeidimus vėliau gali tekti atsiskaityti iš Lietuvos biudžeto.
– Klimato streikas vyksta visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat. Ar Lietuva aktyviai įsitraukia į šią akciją, ar lietuviams tai aktualu?
– Kol kas klimato judėjimas Lietuvoje dar silpnas. Viena vertus, nepakankamai gerai suvokiame klimato kaitos mastą ir reikšmę savo gyvenimams, o jei suvokiame, tai jaučiamės bejėgiai kažką pakeisti. Įdomu tai, kad pirmieji klimato streiką mūsų šalyje inicijavo čia atvykę užsienio studentai. Dabar jau iniciatyvą perėmė Lietuvos jaunimas. Kaip šalis, mes dar tik mokomės naudotis demokratijos įrankiais, nepasitikime savo jėgomis, baiminamės išreikšti savo valią, išsišokti. Dažnai tik pabumbame ir nieko nedarome.
– Ar mūsų tai tiesiogiai neliečia?
– Gal mūsų temperamentas tam nelabai tinkamas – ir istoriškai esame užguita tauta, labiau linkusi susitaikyti su padėtimi ir kentėti nei bandyti ką nors keisti? Ir pats klimato pokyčių poveikis pas mus dar silpniau jaučiamas. Gal ir pastebime, kad dabar mažiau sniego, daugiau erkių parkuose, kinivarpų medžiuose, bet to nesureikšminame. Tik ūkininkus tai paliečia skaudžiau. Kitur žmonės klimato pokyčius jau jaučia stipriai – uraganai, potvyniai, sausros, migracija. Juos tai gąsdina, o mes dar nesuprantame, kaip tai gali paveikti mūsų gyvenimus.
– Anykščiuose porą vasarų vyko Miško festivalis. Kaip gimė idėja inicijuoti tokį renginį?
– Miško festivalio idėja gimė stebint, kaip nyksta kertami miškai Lietuvoje, kaip miestuose, užėjus ES projektų vajui ir siekiant įsisavinti Europos fondų lėšas, buvo kertami brandūs medžiai. Argumentai šiems projektams visuomet buvo siauri ir vienpusiški – ekonominis augimas, darbo vietos, pajamos į biudžetą iš medienos, infrastruktūros plėtra, ir jei kas bandydavo šiems procesams priešintis ar jais abejoti, tai jie buvo tapatinami su progreso priešais, trukdančiais šaliai vystytis. Atrodė pasibaisėtina, kad valstybėje, kalbant apie mišką, jis tapatinamas tik su mediena ir iš jos gaunamomis pajamomis, nematant, kad taip yra griaunami ilgalaikės valstybės gerovės pamatai.
Festivalio idėja gimė iš poreikio šviestis bei kalbėtis apie tai, kokia yra tikroji medžių, miškų, gamtos vertė. Norėjosi sukurti erdvę gamtinėms patirtims ir pokalbiams apie miško reikšmę žmogui ir mūsų kultūrai, ekonomikai, koks yra mūsų santykis su gamta. Gamta – tai terpė, kurioje gyvename. Žmogus yra ekosistemos dalis.
– Ar festivalis pasiteisino?
– Taip, atgarsis buvo nemažas. Į renginį rinkosi ir iš jo įkvėpimo sėmėsi įvairios bendruomenės iš visos Lietuvos, nors, reikia pripažinti, patys anykštėnai įsitraukė kiek vangiau.
Į festivalį kviečiamės įdomius, pasaulinio lygio pranešėjus. Jau į pirmąjį festivalį atvyko žinomas Japonijos mokslininkas, dr. Qing Li, miško terapijos pradininkas. Nors miško terapija yra pasaulyje sparčiai sklindanti sveikatingumo praktika, Lietuvoje mažai kas buvo apie ją girdėję. Po mūsų renginio miško terapijos idėja pasklido iš lūpų į lūpas ir per spaudą, ir dabar jau Lietuvoje yra ne tik besidominčių, bet ir užsiimančių šia veikla. Šiemet bus išleista dr. Qing Li knyga lietuvių kalba, o apie miško terapijos galimybes Lietuvoje kalbamasi Sveikatos ministerijoje.
Mūsų siekis, kad būtume sąmoningi ir suvoktume, kad miškai, medžiai yra daug daugiau nei mediena. Nuo jų priklauso mūsų psichinė, fizinė, dvasinė sveikata, mūsų tapatybė, mūsų ateitis, visos gyvybės ateitis.
– Visa tai, ką jūs pasakojate, yra labai gražu ir naudinga bendruomenei, bet tai visuomeninė veikla. O koks yra jūsų darbas?
– Vertėjavimas, rašymas, konsultavimas, edukacijos. Bet visuomeninei veiklai skiriu daugiausia laiko, nes šioje veikloje matau daugiausia prasmės. Tai irgi yra darbas, nors ir neapmokamas. O kad nereikėtų aukoti prasmės ir orientuotis į uždarbį, stengiuosi susimažinti poreikius.
Šiuo metu kartu su vyru rašome romaną jaunimui. Tai pasakojimas apie berniuką, kuris iš technologizuotos aplinkos atvyksta į mišką ir atranda magišką pasaulį jame, o drauge susiduria su savimi. Rašome anglų kalba. Man tai pirmoji knyga.
– Ar susipažinusi su savo vyru iš karto supratote, kad tai jūsų gyvenimo žmogus?
– Kai būni įsimylėjęs, visuomet atrodo, kad sutikai savo gyvenimo žmogų, bet po to gyvenimas išbando, patikrina tuos įsitikinimus. Mūsų vedybos įvyko gana greitai – po kelių mėnesių nuo pažinties pradžios iš dalies dėl to, kad kilus iš skirtingų šalių ir neįteisinus savo santykių, būtų buvę sudėtinga likti kartu. Dabar mes kartu jau beveik septyniolika metų.
– Anykščiuose pradėta kalbėti apie alternatyvaus darželio-mokyklėlės organizavimą. Kodėl ir kaip jūs susidomėjote alternatyviu mokymu? Ar jūsų netenkina esama švietimo sistema?
– Dabartinė švietimo sistema orientuota į konkurenciją, lenktynes dėl socialinio statuso. Mano supratimu, ji neruošia žmogaus gyvenimui, neformuoja reikalingų vertybių. Nors kiekvienoje mokykloje yra puikių, įkvepiančių mokytojų, pačios mokyklos paprastai yra dusinančios institucijos, alinančios tiek vaikus, tiek mokytojus.
Aš švietimu giliau susidomėjau gimus sūnui. Tuomet analizavau įvairias ugdymo alternatyvas ir idėjas ir rašiau straipsnius apie jas Lietuvoje: apie demokratines mokyklas, mažąsias mokyklas, Valdorfo ir ekologines mokyklas. Kai kurios iš jų vėliau mūsų šalyje atsirado mokyklų pavidalu. Po to gyvendama užsienyje pati prisidėjau prie alternatyvių mokyklų kūrimo ir plėtojimo. Mano supratimu, mokykla turėtų ruošti žmogų gyvenimui, padėti jam išugdyti savo polinkius, gabumus ir rasti savo vietą visuomenėje. Dabar dažnai sunku suprasti, kaip tai, ką vaikai veikia mokyklose, parengia juos gyvenimui. Bet gal aš klystu, gal kitų žmonių patirtys ir išvados yra kitokios?
– O kas formavo Jūsų pačios vertybes? Daug kalbate apie bendruomeniškumą, telkimąsi kartu inicijuoti pokyčius savo aplinkoje – iš kur visa tai?
– Knygos, patirtis, sutikti žmonės. Augdama daug skaitydavau, daug laiko praleisdavau gamtoje. Aš augau Sąjūdžio laikais, kai Lietuva siekė Nepriklausomybės, buvo daug sunkumų, bet ir daug idealizmo, solidarumo tarp žmonių. Įtakos, matyt, turėjo ir filosofijos studijos, kurių metu esi nuolat priverstas mąstyti apie bendražmogiškus dalykus, tokius kaip gyvenimo prasmė, gėris ir blogis. Gyvendama užsienyje turėjau galimybę pažvelgti į Lietuvą tarsi iš šalies, įvertinti, kuo mes turtingi ir ypatingi, o kur sustabarėję, įsikibę senų klaidų ir įpročių. Bendruomeniškumo svarbą parsivežiau iš Indonezijos, Bali salos, kur labai stiprios bendruomenės, o bendruomeniškumas yra gyvenimo pagrindas. Ten viskas kuriama bendrai, visos šventės, visi renginiai. Jų visas gyvenimas sukasi aplink tuos bendruomeninius ritualus. Tada į renginį, susiėjimą kiekvienas ir ateina ne kaip vertintojas, vartotojas, bet kaip kūrėjas.
Seniau taip buvo ir Lietuvoje – mūsų šventės būdavo bendrai ruošiamos, vykdavo talkos, suneštinės vaišės, tačiau šios tradicijos išmirė. Jų vietoje atsirado iš viršaus nuleisti renginiai, o mūsų tarpusavio santykiuose padaugėjo nepasitikėjimo, baimių, žmonės jaučiasi vieniši, nors patys nesuvokia, kad trūksta bendravimo. Masinė kultūra skatina egoizmą, iškilti virš masės, tačiau nemanau, kad čia žmonės randa prasmę. Esame perpildyti informacijos, persisotinę pramogų, aplinka nuolat reikalauja mūsų dėmesio. Mes esame įklimpę informacijos ir pasiūlos liūne.
Aišku, nėra teisingo gyvenimo recepto ar nuolatinės laimės formulės. Svarbu kartais nusigręžti nuo to triukšmo, surasti laiko pabūti su savimi, savo šeima, draugais, gamtoje – ir stengtis sau nemeluoti.
