Humanitarinių mokslų daktarė Jolanta Zabulytė yra išleidusi knygą „Anykščių krašto kryždirbystė: mediniai paminklai“. Dabar mokslininkė rašo antrąją knygos dalį, kuri skirta metalo kryždirbystei. Knygoje bus apžvelgiamos su kalvyste susijusios temos, aptariami sakralinių erdvių (bažnyčių, šventorių vartų ir varpinių bei kapinių kryžiai), jų ornamentika, postamentai bei įrašai.
Knygoje bus patalpinti visose Anykščių seniūnijose esančių lietų ir kaltinių kryžių sisteminiai katalogai, iš įvairių šaltinių surinktos žinios apie kalvius. Knygos rašymą remia Lietuvos kultūros taryba (valstybinė stipendija).
Siūlome paskaityti dr. Jolantos Zabulytės knygos fragmentą iš skyriaus „Kalvis mitologijoje ir tautosakoje“.
Kalvio kulto ištakos
Kaip mitinis asmuo, kalvis žinomas daugelio tautų tradicijose, neretai jis priskiriamas ir dievų pasauliui. Baltų mitologija – ne išimtis. Apie buvusį dievą kalvį liudija senieji rašytiniai šaltiniai, tiesa, ne itin išsamūs, todėl paliekantys nemaža klausimų.
Ankstyviausios žinios apie dieviškąjį kalvį pasiekia iš XIII amžiaus vidurio, viena jų – Ipatijaus metraštyje 1252 m. pateikiamas pranešimas apie karaliaus Mindaugo slaptus aukojimus lietuvių dievams: „[..] visų pirma Nunadieviui ir Teliaveliui ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai“. Kodėl mums svarbus šis sakinys, paaiškėja 1261 m. Jono Malalos kronikos intarpe, kur tarp kitų dievų – Andajaus, Perkūno ir Žvėrūnos – paminėjimų, įvardijama ir Teliavelio „profesija“ bei veikla: užsimindamas apie Sovijaus įvestą mirusiųjų deginimą, metraštininkas nurodo, kad aukojama „[…] ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam saulę į dangų“. Kaip pastebėjo kiti tyrinėtojai, Ipatijaus metraštyje Teliavelis minimas antruoju po Nunadievio, o tai rodo svarbų jo vaidmenį lietuvių dievų panteone, tačiau to paties laikotarpio Malalos įraše kalvis dievas minimas ketvirtas, taigi, reikšmingumu tarsi menkesnis. Pasak Norberto Vėliaus, šį skirtumą galėjo lemti tai, kad Malalos kronikoje kalbama ne tik apie lietuvių, bet ir apie visų baltų dievus, nemenką poveikį turi ir kalbiniai bei hierarchiniai ypatumai. Kaip bebūtų, svarbus pats faktas, kad XIII a. lietuvių dievų panteone būta kalvių amato atstovo, kurio dėka atsirado saulė, tačiau daugiau apie šį dievą nieko nežinoma. Neaiški ir saulės kūrėjo kalvio vardo kilmė: vardas skaitytas kaip klaidingai užrašytas kalvelis, atitinkantis graikų Hefaistą (E. Volteris, K. Būga, Kalveliu vadina ir V. ir D. Vaitkevičiai), ar Kelevelis (K. Būga, A. J. Greimas), iškreiptas tėvelis (A. Miežinskis), kaip skolinys iš skandinavų, siejant vardą ir su griaustinio dievo Toro pagalbininku, mitiniu kalviu Tiaflu (V. Toporovas), vadintas kelio dievu ar kelio velniu (A. Briukneris), bandos dievu (V. Manhardtas). Kadangi šaltinyje aiškiai nurodoma šio dievo profesija, vis dėlto arčiau tiesos jo vardo siejimas su Kalveliu, kuris, būdamas žemės atstovu (įmetė saulę į dangų), turi daug sąlyčio taškų ir su dangumi, ir su kalvyste siejamu požemio velniu.
Teliavelio veiklos ir globos sričių išskaitymui padeda jo siejimas su religinę reformą įdiegusiu Sovijumi, nes šios dievybės gerbimas sutampa su „laidojimu ugnyje“ – mirusiųjų deginimo tradicijos įsigalėjimu. Pasak Daivos ir Vykinto Vaitkevičių, kadangi kalviai (ir rūdos lydytojai) geriausiai išmanė degimo procesus, natūralu, kad mirusiųjų kremavimas galėjo būti jų žinioje, juolab kad, anot J. Dlugošo, ritualinį laužą belaisvio aukojimui sukraudavęs vienas žmogus, o tokia ritualinė specializacija galėjo būti susijusi su kalvių bendrija, tad Kalvelis – ir mirusiųjų dievas, ir vėlių palydovas dangopi (su kylančiais laidotuvių laužo dūmais kelionę į anapusinį pasaulį siejo kuršiai ir prūsai, Indijoje deginamų mirusiųjų palydovu anapusybėn buvo ugnies dievas Agnis, tad ir su ugnimi siejamas Teliavelis visiškai galėjo atlikti šį darbą). Kalvystės ir mirusiųjų deginimo ryšys aptinkamas ir skandinavų mitologijoje – Saulės dievo Baldraus kūno ritualinio deginimo metu jį laimina griausmų valdytojas ir kalvis Toras, iškeldamas kalvystės įrankį – kūjį.
Ne savo vardu Teliavelis minimas ir XV a. II pusės Jono Dlugošo „Lenkijos istorijos“ puslapiuose, kur, vadovaudamasis romėnų dievų pavyzdžiu, autorius jį pavadino Vulkanu: […] garbino jie dievą Vulkaną [manydami jį slypint] ugnyje, Jupiterį – žaibe, Dianą – miškuose, Eskulapą – gyvatėse ir žalčiuose. Kaip nurodo N. Vėlius ir kiti tyrinėtojai, paminėti dievai beveik atitinka Ipatijaus paminėtus (Jupiteris – Diviriksas – Perkūnas, Diana – Medeina), tad Vulkanas yra ne kas kitas kaip kalvis Teliavelis, su romėnų dievu susijęs ir ugnies, ir kalvio amato prasmėmis.
Paskutinis rašytinis susitikimas su kalvystės dieviškuoju globėju pasiekia iš XVI a. pabaigos. Tai J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių, sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (išleista 1615 m., po autoriaus mirties), minimas Kriukis, kuris yra „[…] kiaulių dievas, jį pamaldžiai garbina Budraicis, t. y. kalviai“. Kas gi tas Kriukis ir jį garbinę budraičiai – kalviai? Teodoro Narbuto nuomone, Kriukis buvo kalvių dievas, antikinio Vulkano atgarsis, o budraičiai – iš padavimų žinomi kalviai – geležies lydytojai. A. J. Greimas asmenvardyje Kriukis įžvelgia tą patį Kalvelį/Teliavelį, nugalėjusį kitą kalvystės meistrą – Veliną ir tapusį jo įpėdiniu Kriukiu, kurio kultą išpažino ne visi kalviai, o tik budraičiai – slaptų naktinių apeigų dalyviai. „Budraičius“ Greimas skaito pasitelkdamas lietuvių kalbos žodžio „budrus“, „budrumas“ reikšmes – tai yra „pats vidurnaktis“, „visų velnių sukilimas“, todėl Kriukio kultas turėjo būti naktinis. Kaip nurodo tyrinėtojas, tokių slaptų ar pusiau slaptų kultų gana dažnai būta ir kitose tradicijose, kuriose kalvių bendruomenės išsiskyrė magiškais ritualais ir polinkiu į misticizmą. Galima pridurti, kad kulto slaptumas visai suprantamas ir turint omenyje tuo metu buvusią oficialią krikščionišką religiją, todėl gali būti, kad tokiomis kalvių korporacijomis buvo didžiausią kalvių skaičių vienijančios miestų cechų bendruomenės arba/ir rudnių lydytojai. Kalvių dievo situacijos atžvilgiu tegalima pakartoti Greimo įžvalgą, kad XIII a. buvęs vienu iš pagrindinių dievų, po 300 metų Teliavelis/Kalvelis „nukrito“ iki vienos uždaros bendruomenės globėjo.
Senuosiuose šaltiniuose esama žinių ir ne apie konkretų mitinį kalvį, bet apie jo darbo įrankio – kūjo – ir Saulės ryšį. Tai XV a. (pirmas leidimas 1477 m.) Enėjo Silvijaus Pikolominio veikalo „Įvairių įvykių ir vietų aprašymo“ 1571 metų leidime pateikta žinia, gauta iš Lietuvoje misionieriumi buvusio Jeronimo Prahiškio, kad čia buvo rasta gentis, garbinusi nepaprasto dydžio geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką tai reiškia, „[..] atsakė, kad kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis Karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Taigi, esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą“. Kitose šio mito XV a. pabaigoje užrašytose versijose bokštą sudaužęs geležiniu kūju Saulę išvaduoja milžinas. Zodiako ženklų žinojimas Lietuvoje paliudytas XVI amžiuje Perkūno šventyklos Vilniuje J. F. Rivijaus aprašyme, jie rasti ir ant medinio apeiginio kaušo, tad nieko nuostabaus, kad, kaip ir kitose Europos šalių kultūrose, jie žinoti, tačiau dalis tyrinėtojų tikresniu laiko ankstesniuose variantuose minimą Gigantes, kuris galėjo būti jei ne šiaip milžinas, tai pats Teliavelis arba tuo milžinu būta paties Perkūno. Kūjis fragmentiškai paminimas ir panašaus laikotarpio – 1581 metų – Georgo Brauno pasakojime apie vilniečius, kur užsimenama, kad senais laikais „[..] jie garbino kaip namų dievus žalčius, saulę, kūjus ir ugnį“, tad veikiausiai kalbama apie tą patį Saulės vadavimo mito atributą. Šiandien nesužinosime, kas atliko šį žygdarbį, tačiau aišku, kad dieviškasis kalvis lietuvių mitologijoje ne tik nukala dangaus šviesulį, bet jo įrankio – kūjo – dėka dangiškoji šviesa ir išlaisvinama: ji užgimsta iš naujo.
Dievų kalvių ryšys su saulės gimimu žinomas ir kitų tautų mitologijose. Antai slavų senojoje tradicijoje, žinomoje iš minėto Ipatijaus metraščio 1114 m. įrašo, dievas Svarogas yra saulės dievo Dadžbogo tėvas, finų – karelų ir suomių – mitologijoje jaunas kalvis Ilmarinenas ne tik ugnies ir namų židinio ugnies globėjas, bet ir dangaus šviesulių – Saulės ir Mėnulio bei paties dangaus nukalėjas, Saulę ir Mėnulį sukuria ir kalvis – „dieviškasis meistras – visų amatų ponas“ Indijos tradicijoje. Kitų šalių mitologijose taip pat žinomi ir pasakojimai apie kalvių pagalba vaduojamą Saulę: antai karelų ir suomių senojoje tradicijoje Saulę pagrobia „ano pasaulio“ dievybė ir uždaro akmeniniame kalne, o ją išgelbėja šamanas ir išminčius Veinemeinas, dieviškojo kalvio Ilmarino nukaltais įrankiais suskaldydamas Saulę įkalinusį akmens kalną.
Atmintis apie Teliavelį/Kalvelį, tiesa, ne tiesiogine dievo vardo ir jo išlaikymo, bet mito turinio prasme, išliko ir XX amžiuje. Tai liudija pora sakmių, užrašytų Juozo Šliavo Žeimelio apylinkėse (Pakruojo raj.), iš kurių vieną verta ir pacituoti: „Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Jis buvo įžymus kalvis, tada buvo visur tamsu, buvo naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus saulę. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė į dangų. Tai ir iki šios dienos ji ten tebestovi“. Panašaus turinio tekstų būta ir Latvijoje, kad ir šis: „Anksčiau tikėta, jog Dievas liepęs kalviui nukalti apvalų skridinį. Kalvis nukalė. Tada Dievas nuspalvino tą apvalų skridinį aukso spalva ir pakabino danguje. Taip atsirado saulė“. Skirtingai nuo lietuviško varianto, latviškame kalvis tik Dievo užsakymo vykdytojas, o lietuviškoje sakmėje esama beveik pažodinio Teliavelio/Kalvelio mito atpasakojimo, išskyrus prarastą dieviškąjį kalvio statusą bei „gyvenimiškos prozos“ atsiradimą (saulę įmetė nuo aukščiausios trobos).
Šių mitų atspindžiai aptinkami ir kalėdinėse dainose, kur minimi ant elnio devyniaragio devintos/dešimtos šakelės/rago (t. y. viršūnės) apvalų daiktą – kupką, vainiką žiedą kalantys kalviai arba:
[..] Ant ragelių
Nauja seklyčia
toj seklyčioj
Kavoliai kala [..]
Arba
[..] Ant devinto rago
Kavolėliai kalė […].
Kalėdinėse dainose elnias yra gamtos virsmo, saulės sugrįžimo ir Pasaulio medžio simbolis, tiesiogiai susijęs su saule (ugnelė dega ant vieno iš ragų), tad viršutiniame rage kalantys kalveliai yra ne kas kita kaip aidas mitinio saulės kūrėjo, sugrąžinančio šviesą tamsiame metų laike.
Su kalvio darbu siejasi ir tautosakoje minimi Saulės atributai: variniai arba geležiniai ratai, misinginiai (žalvariniai) bateliai, o pati Saulė neretai dainose įvardijama kaip ratas, siejamas su metalu – auksu, variu. Saulė su kalviais susijusi ir latvių dainose: čia dangaus kalviai kala Saulės dukteriai nuotakos atributus – auksinį kraičio skrynios dangtį bei apvalius, taigi, saulės formos daiktus – žiedelį, vainikėlį, o Dievo sūnui – ne tik diržą, bet ir su piktomis jėgomis kovoti skirtą kardelį.
Mituose minimo dievo kalvio Teliavelio/Kalvelio gyvenamoji vieta nenurodyta, bet aišku, kad tuo metu jis nebuvo dangaus gyventojas, nes „įmetė saulę į dangų“. Tautosakoje jau randame kalvį danguje: tai liudija pasakos, kuriose Dievas paima kalvį dangopi už tai, kad išvaikė velnius pekloje arba aukštybėse „įdarbina“ sargu nuo velnių. Dangaus kalviai minimi ir pasakose apie žmogaus/kvailio ir velnio varžybas, kas aukščiau išmes geležinį kūjį/geležinę lazdą/ kuoką, – velnias išmeta labai aukštai, o žmogus delsia, sakydamas, kad laukia ateinančio debesies, ant kurio jo brolis kalvis kala ir jam dovanų įmes arba kad brolis kalvis / brolis kalvis šventas Petras neteko geležies, tad įmestų tiesiog debesyse esančion kalvėn ir tada jos turėtų, arba trys broliai kalviai kala audros debesyje esančioje kalvėje. Vis dėlto gal pastarųjų pasakų dangaus kalviai gali būti tik prieš velnią laimėti norinčio žmogaus pasitelkta gudrybė, žinant, kad kipšai bijo šio amato atstovų ir vien jų paminėjimas atneš pergalę? O gal šie danguje gyvenantys ir kalantys kalviai yra ne kas kita kaip velnių taip bijomas Perkūnas?
Tautosakoje griausmavaldį dievą ir kalvį sieja keletas bendrų bruožų. Pirmiausia – perkūnijos ir žaibų bei kalvio darbo garsinis panašumas: sakyta, kad „Perkūno trenksmas kyla iš kalvio, danguje kaustančio arklius“, Perkūnas vadintas Akmeniniu kalviu, garsiavardžiu – Kalviu Brūzguliu. Broliai latviai taip pat lygino Perkūną ir žaibus su kalvio darbu, – antai mįslės „Kalvis kalė danguje, žarijos biro Dauguvon“ atsakymas – Perkūnas ir žaibas. Taigi, kalvio kalamos geležies garsas, tyškančios kibirkštys tapo dangiškojo griausmo ir žaibo analogijomis, kitaip tariant, kaip žemėje, taip ir danguje.
Kitas bendras jų bruožas – atributai: kūjis, geležis ir ugnis. Tautosakoje randame: „Perkūnas kalvis turįs didelį kūjį ir kai juomi kaląs, girdisi griausmas ir matyti šviečią žaibai“ arba „Perkūnas – senukas vėšas su kūju“, o keiktasi ir taip: „Kad tu Perkūno kūju būtum užmuštas!“. Griausmo prigimtis buvo aiškinta ir tuo, kad tai Perkūnas danguje greitai važiuoja geležiniais ratais per geležinį tiltą, todėl ir lekia ugnys. Geležiniai (arba auksiniai) ratai, geležinis tiltas neabejotinai priklauso kalvio darbui, tad galima spėti, kad juos nukalė dangaus kalviai arba pats dievaitis Perkūnas. Tautosakoje sutinkama, kad velnias ir raganos bijo geležies, bet nenurodoma, kokios būtent, tad kyla mintis, kad peklos gyventojams buvo pražūtinga tik dangiškoji, Perkūno kalta geležis, nes požeminė, iš balų rūdos gaunama, priklauso Velino/velnio viešpatijai ir jis slepiasi nuo Perkūno būtent joje. Dangiškoji ugnis – žemėje matoma Perkūno veiklos apraiška, o kartais ir pats dievaitis vaizduojamas ugnies apsuptas – ugniniai ne tik jo drabužiai, bet ir kalavijas, žirgas bei žemėn mėtomos strėlės, tad jam norint kalviauti, ugnis visada šalia, nes ir žemiškas kalvis be ugnies geležies nei išgauti, nei apdirbti negali.
Svarbus Perkūno užsiėmimas – velnių mušimas, kartais taip pat siejamas ir su kalvyste. Šią mintį liudija kad ir tokia tautosakoje išsakyta mintis: „Perkūnas – tai senas kalvis. Jam Dievas pavedė daryti šovinius ir šaudyti velnius“, o griaudžiant buvo sakoma, kad „Kalvis Brūzgulis iš patrankų velnius šaudo“, o velnių baudimo veikla nesvetima ir žemiškam kalviui.
Dar vienas Perkūno ir kalvio panašumas – išorinis, t. y. jų išvaizda. Pasak Nijolės Laurinkienės, Perkūnas tautosakoje vaizduojamas senyvas, bet stiprus, galingas, aukštas rudabarzdis vyras, veiklus, energingas ir rūstus. Kaip žinia, kaimų kalviai taip pat pasižymėjo stotu ir jėga, kurios reikėjo geležiai kalti, o apie jų veiklumą dar kalbėsiu, tad išorinis panašumas nėra visai nepagrįstas. Be to, tautosakoje kartais minimi ne vienas, o keli perkūnai – 3, 4, 5, 7 ar 8; kai jų būna 7, paskutinis kartais vaizduotas raišas ir labai piktas, nes labiau trankosi, trumpesne koja įžiebdamas ugnį. Beje, šio įvaizdžio tiesioginis atitikmuo ir iš dangaus (Olimpo) žemyn nutrenktas graikų kalvis – dievas Hefaistas, kuris jau gimė abiem kojomis raišas ir susijęs su griausmavaldžiu Dzeusu, kaip jo ginklų kalėjas. Tai atitinka ir tikrovę, nes geležies lydytojų – rūdininkų bei kalvių luošumas neretai buvo sunkaus ir pavojingo darbo „apdovanojimas“, neišvengtas iki XIX a. pabaigos, kol veikė geležį gaminusios rudnios.
Perkūno įsivaizdavimas kalviu mus pasiekė iš XIX a. pabaigos – XX a. užrašymų, todėl tai gali būti ne iš seniausių laikų išlikęs vaizdinys, nes XIII – XVI a. rašytiniuose šaltiniuose Perkūnas (Diviriksas) ir Teliavelis, Vulkanas bei vėlesnis kalvių globėjas Kriukis minimi kaip atskiri, savarankiški dievai. Gaila, kad senieji šaltiniai nepaliko daugiau jokios informacijos apie šių dievų tarpusavio santykius, tad belieka numanyti, kad jų vis dėlto būta. Antai Vladimiras Toporovas, pasiremdamas skandinavų mitologijos analogijomis, teigia, kad Teliavelis buvo Perkūno pagalbininkas, kaip Tiafas – Toro palydovas, tad gali būti, kad Perkūno įrankius – kūjį, kalaviją, žaibus – nukalė ne kas kitas, o dieviškasis kalvis Teliavelis/Kalvelis, kaip kad Hefaistas žaibus ir griaustinį nukalė Dzeusui. Nykstant senosios religijos kultams, dievo kalvio vaizdinys galėjo būti prišlietas prie itin gyvybingo dievaičio Perkūno, nes, kaip pastebi Dalia Senvaitytė-Kietienė, tautosakoje nėra minimi kalvio ir Perkūno tarpusavio santykiai, nors sakmėse galima įžvelgti jo, kaip Perkūno pagalbininko, vaidmenį, ypač turint omenyje kalvio, kaip dangiškojo sargo nuo velnių, atvejus.
Tarp dangaus ir žemės
Tautosakoje kalvis kartais apgyvendinamas danguje, tačiau jo statusas jame vis dėlto keblus – be dangaus kalvių, kurie labai gali būti vienas iš Perkūno vaidmenų bei devyniaragio elnio raguose kalančių kavolių, kalvio danguje vaizdinys aptinkamas tik pasakose apie kalvio pomirtinį būvį. Jose Dievas paima kalvį dangopi dėl praktinių priežasčių: vienais atvejais, idant apsisaugotų nuo velnių (kaip Perkūno pagalbininką), kitais – siekdamas išsaugoti tvarką, t. y. kad neišvaikytų iš pragaro velnių, kurie išsilakstę pridaro daug žalos žemėje. Tačiau esama ir pasakojimų, kad po mirties kalvis dangaus karalystėje nėra pageidaujamas, nurodant jo ryšius su velniais, dūšios jiems pardavimą, apgavystes (pvz., ne visas vinis sukalė Šventojo Petro kaustomam žirgui ir pan.). Dangun jo nepriima ir Šventasis Petras, tad kalvis lieka prie dangaus vartų arba tarp pragaro ir dangaus – „čyščiuje“, taigi tarpinėje erdvėje, o būdamas prie vartų bet kada gali išeiti, tad, abiem atvejais, nėra nuolatinis gyventojas.
Po mirties kalvis bando patekti ir pragaran, bet išsigandę velniai užrakina metalines/geležines duris/vartus, kuriuos kalvis išlaužia, o kipšai išsilaksto po svietą arba nugarma dar giliau. Taigi, pragare jam vietos taip pat nėra. Savanoriško ėjimo pragaran momentai svarbūs tuo, kad kalvis gali laisvai keliauti požemin be velnių valios, tik kokiu būdu tai daro? Čia talkina Dainiaus Razausko tyrimai, kuriuose nurodoma kryptis – per kalvės žaizdrą. Tai tiesiogiai nusako tautosakos pavyzdžiai, kai velnias žmonėms pasirodo duonkepės krosnies apačioje: „[..] po pečiumi yra skylė […]. Jis ta skyle nusileido į kitą pasaulį“ arba vežėjui liepiama nupiešti velnio atvaizdą ir pozuoti šis išlenda iš po krosnies: „[…] Velnias vis po biškutį lindo iš po pečiuko, o vežėjas pasižiūrėdamas piešė“, kada darbas buvo baigtas, „velnias vėl įlindo atgal į pečiuką“, arba velnias prašo piešėją baigtą jo atvaizdą pakišti po krosnimi. Galima pridurti, kad visos žmogaus aplinkos krosnys yra velnio mėgstamos vietos – jis pasirodo ne tik duonkepėje, bet ir jaujose, pirtyse. Krosnies ryšys su velniu ir pragaru tiesioginis, nes požemyje esančioje pekloje velniai taip pat kūrena krosnis, o kadangi jie ir kalviai, natūralu, kad pas „kolegas“ kalvis gali patekti per žaizdro angą. Verta prisiminti, kad seniausi gyvenamų būstų židiniai, kaip ir šiandienos lauko ugniakurai, buvo žemėje iškastos duobės, apdėtos velnio sferai priklausančiais akmenimis (iki XIX a. pab. tokios virenės buvo Žemaitijoje), o senosios metalurgijos krosnys – geležies lydymo krosnelės rudnelės – taip pat buvo įgilinamos žemėje, apdedamos akmenimis ir jose deginama ugnis bei kaitinama iš požemio (pelkių) paimta rūda. Aišku, tokios formos bei medžiagos pasirinktos dėl praktinių sumetimų, tačiau tai ne trukdo, o netgi padeda konstruojant mitinių vaizdinių struktūras. Kita vertus, pasak D. Razausko, per krosnies kaminą pasiekiamas ir dangus, nes viskas, kas kyla aukštyn, yra nukreipta dieviškojo pasaulio, dvasingumo link, o ugnies dūmai kaminu, kaip pasaulio ašimi, kyla irgi dangun, taigi, link Dievo, tad kalvis šiuo būdu taip pat gali keliauti pas Dievą viešnagėn.
Grįžtant prie kalvio pomirtinės būties temos, akivaizdu, kad, Nijolės. Laurinkienės žodžiais tariant, jis „gali pabuvoti visose trijose mitinio pasaulio zonose: požemyje, danguje ir vidurinėje sferoje – tarp dangaus ir pragaro“, o vykstant nuolatinei kovai tarp jo ir velnių, tenka nuolat keliauti tarp dangaus ir žemės/požemio. Šią pomirtinę kalvio situaciją atspindi ir žmonių apibūdinimai, kad „Anas vaikščioja po svietų ir vaikščioja. Jam niekur nėra daikto“ arba „[…] stovi viena koja žemėj, o kita danguj“, guli greta/po/virš dangaus vartų, taigi, yra tarpininkas tarp dviejų priešingų pasaulių – požemio ir dangaus, Dievo/Perkūno ir velnio. Tad nieko nuostabaus, kad ne kas kitas, o kalvis pasakose atlieka ir pomirtinio pasaulio tarpininko vaidmenį – vaduoja vėles iš pragaro ir padeda joms patekti dangopi. Krikščioniškoje tradicijoje panašus motyvas – Kristaus pomirtinis nužengimas į pragarus, kur jis, išgriovęs varinius vartus bei geležinius stulpus, nuverčia nuo sosto šėtoną ir, sumindęs mirtį, iš pragaro Rojun išveda teisuolius (žr.: Lk 23: 43). Tarpininko paskirtimi kalvis artimas ir velniui, kuris taip pat ne menkiau spalvinga „asmenybė“, turinti ne tik daug pavidalų bei veiklų, bet ir susijusi su įvairiomis sritimis, o tai, pasak Norberto Vėliaus, „leidžia manyti, kad velnias iš seno galėjo būti įsivaizduojamas kaip tarpininkas (mediatorius) tarp priešingų sferų, objektų ar reiškinių“. Šią tarpininko paskirtį turi ir minėtas senovės graikų Hefaistas, kuris, išmestas iš Olimpo (dangaus) žemėn, dirbęs požemyje (kalno viduje), savo kalvėje, ir vėl sugrįžęs į Olimpą yra ir dangaus, ir pragaro atstovas, sujungęs savyje ir dievišką, ir demonišką prigimtis, Atėnuose gerbtas ir kaip namų, miesto ir genties sargas. Belieka pridurti, kad šią tarpininko ar „kanalo“ paskirtį turi ir krosnis, o kalvio atveju – metalurginė rudnelė ir kalvės žaizdras, kuriais galima keliauti tiek į viršų, tiek ir apačion.
Mituose minimo dievo kalvio Teliavelio/Kalvelio gyvenamoji vieta nenurodyta, bet aišku, kad tuo metu jis nebuvo dangaus gyventojas, nes „įmetė saulę į dangų“. Tautosakoje jau randame kalvį danguje: tai liudija pasakos, kuriose Dievas paima kalvį dangopi už tai, kad išvaikė velnius pekloje arba aukštybėse „įdarbina“ sargu nuo velnių. Dangaus kalviai minimi ir pasakose apie žmogaus/kvailio ir velnio varžybas, kas aukščiau išmes geležinį kūjį/geležinę lazdą/ kuoką, – velnias išmeta labai aukštai, o žmogus delsia, sakydamas, kad laukia ateinančio debesies, ant kurio jo brolis kalvis kala ir jam dovanų įmes arba kad brolis kalvis / brolis kalvis šventas Petras neteko geležies, tad įmestų tiesiog debesyse esančion kalvėn ir tada jos turėtų, arba trys broliai kalviai kala audros debesyje esančioje kalvėje. Vis dėlto gal pastarųjų pasakų dangaus kalviai gali būti tik prieš velnią laimėti norinčio žmogaus pasitelkta gudrybė, žinant, kad kipšai bijo šio amato atstovų ir vien jų paminėjimas atneš pergalę? O gal šie danguje gyvenantys ir kalantys kalviai yra ne kas kita kaip velnių taip bijomas Perkūnas?
Tautosakoje griausmavaldį dievą ir kalvį sieja keletas bendrų bruožų. Pirmiausia – perkūnijos ir žaibų bei kalvio darbo garsinis panašumas: sakyta, kad „Perkūno trenksmas kyla iš kalvio, danguje kaustančio arklius“, Perkūnas vadintas Akmeniniu kalviu, garsiavardžiu – Kalviu Brūzguliu. Broliai latviai taip pat lygino Perkūną ir žaibus su kalvio darbu, – antai mįslės „Kalvis kalė danguje, žarijos biro Dauguvon“ atsakymas – Perkūnas ir žaibas. Taigi, kalvio kalamos geležies garsas, tyškančios kibirkštys tapo dangiškojo griausmo ir žaibo analogijomis, kitaip tariant, kaip žemėje, taip ir danguje.
Kitas bendras jų bruožas – atributai: kūjis, geležis ir ugnis. Tautosakoje randame: „Perkūnas kalvis turįs didelį kūjį ir kai juomi kaląs, girdisi griausmas ir matyti šviečią žaibai“ arba „Perkūnas – senukas vėšas su kūju“, o keiktasi ir taip: „Kad tu Perkūno kūju būtum užmuštas!“. Griausmo prigimtis buvo aiškinta ir tuo, kad tai Perkūnas danguje greitai važiuoja geležiniais ratais per geležinį tiltą, todėl ir lekia ugnys. Geležiniai (arba auksiniai) ratai, geležinis tiltas neabejotinai priklauso kalvio darbui, tad galima spėti, kad juos nukalė dangaus kalviai arba pats dievaitis Perkūnas. Tautosakoje sutinkama, kad velnias ir raganos bijo geležies, bet nenurodoma, kokios būtent, tad kyla mintis, kad peklos gyventojams buvo pražūtinga tik dangiškoji, Perkūno kalta geležis, nes požeminė, iš balų rūdos gaunama, priklauso Velino/velnio viešpatijai ir jis slepiasi nuo Perkūno būtent joje. Dangiškoji ugnis – žemėje matoma Perkūno veiklos apraiška, o kartais ir pats dievaitis vaizduojamas ugnies apsuptas – ugniniai ne tik jo drabužiai, bet ir kalavijas, žirgas bei žemėn mėtomos strėlės, tad jam norint kalviauti, ugnis visada šalia, nes ir žemiškas kalvis be ugnies geležies nei išgauti, nei apdirbti negali.
Svarbus Perkūno užsiėmimas – velnių mušimas, kartais taip pat siejamas ir su kalvyste. Šią mintį liudija kad ir tokia tautosakoje išsakyta mintis: „Perkūnas – tai senas kalvis. Jam Dievas pavedė daryti šovinius ir šaudyti velnius“, o griaudžiant buvo sakoma, kad „Kalvis Brūzgulis iš patrankų velnius šaudo“, o velnių baudimo veikla nesvetima ir žemiškam kalviui.
Dar vienas Perkūno ir kalvio panašumas – išorinis, t. y. jų išvaizda. Pasak Nijolės Laurinkienės, Perkūnas tautosakoje vaizduojamas senyvas, bet stiprus, galingas, aukštas rudabarzdis vyras, veiklus, energingas ir rūstus. Kaip žinia, kaimų kalviai taip pat pasižymėjo stotu ir jėga, kurios reikėjo geležiai kalti, o apie jų veiklumą dar kalbėsiu, tad išorinis panašumas nėra visai nepagrįstas. Be to, tautosakoje kartais minimi ne vienas, o keli perkūnai – 3, 4, 5, 7 ar 8; kai jų būna 7, paskutinis kartais vaizduotas raišas ir labai piktas, nes labiau trankosi, trumpesne koja įžiebdamas ugnį. Beje, šio įvaizdžio tiesioginis atitikmuo ir iš dangaus (Olimpo) žemyn nutrenktas graikų kalvis – dievas Hefaistas, kuris jau gimė abiem kojomis raišas ir susijęs su griausmavaldžiu Dzeusu, kaip jo ginklų kalėjas. Tai atitinka ir tikrovę, nes geležies lydytojų – rūdininkų bei kalvių luošumas neretai buvo sunkaus ir pavojingo darbo „apdovanojimas“, neišvengtas iki XIX a. pabaigos, kol veikė geležį gaminusios rudnios.
Perkūno įsivaizdavimas kalviu mus pasiekė iš XIX a. pabaigos – XX a. užrašymų, todėl tai gali būti ne iš seniausių laikų išlikęs vaizdinys, nes XIII – XVI a. rašytiniuose šaltiniuose Perkūnas (Diviriksas) ir Teliavelis, Vulkanas bei vėlesnis kalvių globėjas Kriukis minimi kaip atskiri, savarankiški dievai. Gaila, kad senieji šaltiniai nepaliko daugiau jokios informacijos apie šių dievų tarpusavio santykius, tad belieka numanyti, kad jų vis dėlto būta. Antai Vladimiras Toporovas, pasiremdamas skandinavų mitologijos analogijomis, teigia, kad Teliavelis buvo Perkūno pagalbininkas, kaip Tiafas – Toro palydovas, tad gali būti, kad Perkūno įrankius – kūjį, kalaviją, žaibus – nukalė ne kas kitas, o dieviškasis kalvis Teliavelis/Kalvelis, kaip kad Hefaistas žaibus ir griaustinį nukalė Dzeusui. Nykstant senosios religijos kultams, dievo kalvio vaizdinys galėjo būti prišlietas prie itin gyvybingo dievaičio Perkūno, nes, kaip pastebi Dalia Senvaitytė-Kietienė, tautosakoje nėra minimi kalvio ir Perkūno tarpusavio santykiai, nors sakmėse galima įžvelgti jo, kaip Perkūno pagalbininko, vaidmenį, ypač turint omenyje kalvio, kaip dangiškojo sargo nuo velnių, atvejus.
Tarp dangaus ir žemės
Tautosakoje kalvis kartais apgyvendinamas danguje, tačiau jo statusas jame vis dėlto keblus – be dangaus kalvių, kurie labai gali būti vienas iš Perkūno vaidmenų bei devyniaragio elnio raguose kalančių kavolių, kalvio danguje vaizdinys aptinkamas tik pasakose apie kalvio pomirtinį būvį. Jose Dievas paima kalvį dangopi dėl praktinių priežasčių: vienais atvejais, idant apsisaugotų nuo velnių (kaip Perkūno pagalbininką), kitais – siekdamas išsaugoti tvarką, t. y. kad neišvaikytų iš pragaro velnių, kurie išsilakstę pridaro daug žalos žemėje. Tačiau esama ir pasakojimų, kad po mirties kalvis dangaus karalystėje nėra pageidaujamas, nurodant jo ryšius su velniais, dūšios jiems pardavimą, apgavystes (pvz., ne visas vinis sukalė Šventojo Petro kaustomam žirgui ir pan.). Dangun jo nepriima ir Šventasis Petras, tad kalvis lieka prie dangaus vartų arba tarp pragaro ir dangaus – „čyščiuje“, taigi tarpinėje erdvėje, o būdamas prie vartų bet kada gali išeiti, tad, abiem atvejais, nėra nuolatinis gyventojas.
Po mirties kalvis bando patekti ir pragaran, bet išsigandę velniai užrakina metalines/geležines duris/vartus, kuriuos kalvis išlaužia, o kipšai išsilaksto po svietą arba nugarma dar giliau. Taigi, pragare jam vietos taip pat nėra. Savanoriško ėjimo pragaran momentai svarbūs tuo, kad kalvis gali laisvai keliauti požemin be velnių valios, tik kokiu būdu tai daro? Čia talkina Dainiaus Razausko tyrimai, kuriuose nurodoma kryptis – per kalvės žaizdrą. Tai tiesiogiai nusako tautosakos pavyzdžiai, kai velnias žmonėms pasirodo duonkepės krosnies apačioje: „[..] po pečiumi yra skylė […]. Jis ta skyle nusileido į kitą pasaulį“ arba vežėjui liepiama nupiešti velnio atvaizdą ir pozuoti šis išlenda iš po krosnies: „[…] Velnias vis po biškutį lindo iš po pečiuko, o vežėjas pasižiūrėdamas piešė“, kada darbas buvo baigtas, „velnias vėl įlindo atgal į pečiuką“, arba velnias prašo piešėją baigtą jo atvaizdą pakišti po krosnimi. Galima pridurti, kad visos žmogaus aplinkos krosnys yra velnio mėgstamos vietos – jis pasirodo ne tik duonkepėje, bet ir jaujose, pirtyse. Krosnies ryšys su velniu ir pragaru tiesioginis, nes požemyje esančioje pekloje velniai taip pat kūrena krosnis, o kadangi jie ir kalviai, natūralu, kad pas „kolegas“ kalvis gali patekti per žaizdro angą. Verta prisiminti, kad seniausi gyvenamų būstų židiniai, kaip ir šiandienos lauko ugniakurai, buvo žemėje iškastos duobės, apdėtos velnio sferai priklausančiais akmenimis (iki XIX a. pab. tokios virenės buvo Žemaitijoje), o senosios metalurgijos krosnys – geležies lydymo krosnelės rudnelės – taip pat buvo įgilinamos žemėje, apdedamos akmenimis ir jose deginama ugnis bei kaitinama iš požemio (pelkių) paimta rūda. Aišku, tokios formos bei medžiagos pasirinktos dėl praktinių sumetimų, tačiau tai ne trukdo, o netgi padeda konstruojant mitinių vaizdinių struktūras. Kita vertus, pasak D. Razausko, per krosnies kaminą pasiekiamas ir dangus, nes viskas, kas kyla aukštyn, yra nukreipta dieviškojo pasaulio, dvasingumo link, o ugnies dūmai kaminu, kaip pasaulio ašimi, kyla irgi dangun, taigi, link Dievo, tad kalvis šiuo būdu taip pat gali keliauti pas Dievą viešnagėn.
Grįžtant prie kalvio pomirtinės būties temos, akivaizdu, kad, Nijolės. Laurinkienės žodžiais tariant, jis „gali pabuvoti visose trijose mitinio pasaulio zonose: požemyje, danguje ir vidurinėje sferoje – tarp dangaus ir pragaro“, o vykstant nuolatinei kovai tarp jo ir velnių, tenka nuolat keliauti tarp dangaus ir žemės/požemio. Šią pomirtinę kalvio situaciją atspindi ir žmonių apibūdinimai, kad „Anas vaikščioja po svietų ir vaikščioja. Jam niekur nėra daikto“ arba „[…] stovi viena koja žemėj, o kita danguj“, guli greta/po/virš dangaus vartų, taigi, yra tarpininkas tarp dviejų priešingų pasaulių – požemio ir dangaus, Dievo/Perkūno ir velnio. Tad nieko nuostabaus, kad ne kas kitas, o kalvis pasakose atlieka ir pomirtinio pasaulio tarpininko vaidmenį – vaduoja vėles iš pragaro ir padeda joms patekti dangopi. Krikščioniškoje tradicijoje panašus motyvas – Kristaus pomirtinis nužengimas į pragarus, kur jis, išgriovęs varinius vartus bei geležinius stulpus, nuverčia nuo sosto šėtoną ir, sumindęs mirtį, iš pragaro Rojun išveda teisuolius (žr.: Lk 23: 43). Tarpininko paskirtimi kalvis artimas ir velniui, kuris taip pat ne menkiau spalvinga „asmenybė“, turinti ne tik daug pavidalų bei veiklų, bet ir susijusi su įvairiomis sritimis, o tai, pasak Norberto Vėliaus, „leidžia manyti, kad velnias iš seno galėjo būti įsivaizduojamas kaip tarpininkas (mediatorius) tarp priešingų sferų, objektų ar reiškinių“. Šią tarpininko paskirtį turi ir minėtas senovės graikų Hefaistas, kuris, išmestas iš Olimpo (dangaus) žemėn, dirbęs požemyje (kalno viduje), savo kalvėje, ir vėl sugrįžęs į Olimpą yra ir dangaus, ir pragaro atstovas, sujungęs savyje ir dievišką, ir demonišką prigimtis, Atėnuose gerbtas ir kaip namų, miesto ir genties sargas. Belieka pridurti, kad šią tarpininko ar „kanalo“ paskirtį turi ir krosnis, o kalvio atveju – metalurginė rudnelė ir kalvės žaizdras, kuriais galima keliauti tiek į viršų, tiek ir apačion.
