Neregintis sportininkas Normantas Prušinskas: „Mane užveda azartas“

Dvidešimt vienerių metų anykštėnas Normantas Prušinskas prasiskynė kelią į Lietuvos golbolo (parolimpinis sportas) rinktinės gretas. Jaunuolio gyvenimas ne rožėmis klotas, tačiau tai toli gražu nesutrukdė jam tapti savarankišku žmogumi ir atkakliu sportininku.

Lietuvos medikai neišgelbėjo regos

Dar būdamas mažas Normantas Prušinskas susidūrė su klastinga liga, pamažu pasiglemžusia regos dovaną. „Nuo ketverių metų man pradėjo silpnėti regėjimas, kol galiausiai, sulaukęs septynerių, visai nebemačiau, – pasakojo vaikinas. – Į kraują pakliuvusi bakterija nukeliavo iki akių ir pažeidė tinklaines.“ Ligą atpažinti buvo sudėtinga. Jaunuolis prisimena: „Vis eidavau ir eidavau arčiau televizoriaus, kol tėvai pastebėjo, jog kažkas negerai.“
Tuomet Prušinskų šeima kreipėsi į Kauno gydytojus pagalbos, kuri, deja, nebuvo suteikta laiku. Normanto ligos atvejis – to meto gydytojų aplaidumo įrodymas. „Kauno gydytojai neskubėjo padėti – atidėliodavo operacijas tol, kol galiausiai akių tinklainės buvo visiškai pažeistos“, – patirtimi dalijosi jaunuolis.

Mokslo šaknys karčios

Anykščiuose vaikinas dešimt metų lankė Antano Baranausko vidurinę mokyklą. Normantas pirmoje klasėje dar spėjo išmokti rašto, vėliau akys „užgeso“. Tuomet teko persiorientuoti į Brailio abėcėlę. N. Prušinsko mama Joana kartu su sūnumi išmoko neregių rašto, kad galėtų dalyvauti mokymosi procese, versdama sūnaus atliktas užduotis. Šitaip lietuviškais rašmenimis pateiktą tekstą vertindavo mokytojai.
Pamokų metu Normantas tarškindavo Brailio mašinėle, o J. Prušinskienė jo parašytus atsiskaitymus versdavo į reginčiųjų raštą. Už tai Normantas jaučiasi be galo dėkingas: „Ačiū mamai, kuri niekad nenuleisdavo rankų ir kovodavo už mane. Ji pusę savo gyvenimo paaukojo man.“
Tuo metu Anykščių Antano Baranausko vidurinėje mokykloje jis buvo vienintelis moksleivis, turintis regos negalią. Reikalingus vadovėlius vaikinui iš Vilniaus atsiųsdavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (LASUC). Tačiau specializuotos Vilniaus mokyklos bibliotekoje, pasak Normanto, vyravo pasenusi literatūra. „Anykščiuose mes mokydavomės iš naujų vadovėlių, kurių LASUC tuo metu neturėjo, – pasakojo vaikinas. – Todėl mama pati perrašydavo man vadovėlius Brailio mašinėle, pamenu, iki vakaro sėdėdavo.“
Nors Anykščių mokymo įstaiga nebuvo pritaikyta vaikams su specialiaisiais poreikiais, N. Prušinskui buvo sudarytos palankios sąlygos semtis žinių. „Ačiū tuometinei mokyklos direktorei Onai Repečkienei, kuri mane priėmė, – padėką išreiškė jis. – Taip pat didelė pagalba buvo mokytojų, kurie prisitaikė prie manęs ir savo žinias man perdavė.“

Golbolu susižavėjo sostinėje

Baigęs dešimt klasių vaikinas susiruošė vykti į sostinę – paskutinius dvejus mokslo metus gimnazistas mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Šios mokyklos bendruomenė skatina moksleivius su regos negalia įsitraukti į sportinę veiklą: populiarina šoudauną (aklųjų stalo tenisą), golbolą (aklųjų riedulį) ir dziudo.
„2016 metais LASUC‘e pirmą kartą išgirdau, jog yra tokia sporto šaka kaip golbolas. Nuėjau į pirmą treniruotę pabandyti. Man patiko, jog žaidimas vyksta su kamuoliu, panašiai kaip rankinis“, – įspūdžiais dalijosi Normantas. Vaikino motyvaciją padvigubino šios sporto šakos statusas – tai vienintelė komandinė aklųjų ir silpnaregių sporto šaka, be to, įtraukta į parolimpines žaidynes. „Sužinojęs, kad rengiamos pasaulio ir Europos golbolo varžybos, nutariau siekti aukščiausių tikslų su kitais komandos draugais“, – prisimena Normantas.
„Iš pradžių buvo sunku – reikėjo perprasti visas taisykles, išmokti taisyklingai gintis ir mesti kamuolį“, – pirmuosius bandymus prisimena Normantas. Jo teigimu, ši sporto šaka reikalauja didelės fizinės ištvermės. „Jos įgyti nebuvo sudėtinga, nes Anykščiuose lankiau graikų-romėnų imtynes“, – dalijosi jaunuolis. Normantas dvejus metus sportavo pas trenerį Renatą Puikį, kuris vaikinui atskleidė visas imtynių gudrybes, prireikus detaliai paaiškindavo pratimus.

Rutina panaši į profesionalių sportininkų

N. Prušinskas per ketverius sporto metus dalyvavo tarptautinėse klubų varžybose Lietuvoje, Švedijoje, Suomijoje. Lietuvos rinktinė rungėsi su ukrainiečių, korėjiečių, švedų, suomių, čekų golbolo komandomis.
Lietuvos golbolo rinktinės narių amžiaus vidurkis viršija 30 metų ribą. Vadinasi, dvidešimt vienerių metų N. Prušinskas – jauniausias komandos žaidėjas.
Paklaustas apie įprastą dienos ritmą, Normantas atsakė: „Mano dienos režimas yra toks: ryte einu fiziškai sustiprėti, o vakare žaidžiu golbolą. Taip kiekvieną darbo dieną.“ O savaitgaliais vaikinas stengiasi grįžti namo, į Anykščius, Janydžių mikrorajoną. „Tuomet būnu su šeima, draugais arba šiaip ilsiuosi gamtoje ar tiesiog namuose. Štai tokia mano rutina“, – apibendrino jis.
Būdamas Lietuvos golbolo rinktinės narys, N. Prušinskas laikosi griežto režimo. Dvi treniruotės – fizinio pasirengimo ir golbolo – per dieną primena profesionalių sportininkų kasdienybę. Vaikinas teigia prisižiūrintis mitybą – susilaiko nuo saldumynų, vartoja užtektinai baltymų, kasdien išgeria po kelis litrus vandens.

Įkvepia žymūs atletai

„Mano, kaip sportininko, pagrindinis tikslas – ne tik patekti į parolimpines žaidynes, bet ir su komanda laimėti auksą“, – ryžtingai sakė Normantas. Golbolistas atskleidė, kas kaitina jo kraują šiame sporte: „Mane užveda azartas, įvarčiai, pergalės ir džiaugsmas po laimėtų rungtynių.“
N. Prušinskas dalijosi, iš kur semiasi motyvacijos nepasiduoti sunkumams treniruočių metu. „Lygiuojuosi į žymius krepšinio, futbolo sportininkus. Mano dievukai yra Lionelis Messis, Lebronas Jamesas, kurie savo darbu yra daug pasiekę. Aš noriu būti toks ryškus, kaip ir jie savo sporto šakoje“, – įkvėpimo šaltinius nupasakojo jaunasis sportininkas.

Sportas dera su negalia

„Jaunam žmogui su negalia patarčiau, jei yra galimybė, visada sportuoti. Sveikas kūnas yra svarbiausia, – samprotavo Normantas. – Net jei ir turi negalią, gali pasidaryti stipresnis ir atrodyti geriau net už daugumą matančiųjų.“ Jaunasis sportininkas sakė negalintis įpiršti bendraamžiams konkrečios sporto šakos, todėl pridūrė: „Reikia daryti viską, ką tau sako širdis, ir rinktis tokią sporto šaką, kuri tau patinka.“
N. Prušinskas įžvelgia skirtumų tarp reginčiųjų sportininkų ir golbolistų treniruočių. „Savaime aišku, jog mūsų treniruotės skiriasi nuo matančiųjų: treneris visada turi prieiti ir parodyti pratimus rankomis. Lytėdamas paaiškina, ką atliekame tinkamai, o ką – nevisiškai“, – pasakojo Normantas. Jo teigimu, treneris taip pat pastebi sportininko klaidas šiam metant kamuolį, pasako, ar pataikė ten, kur buvo numatyta iš anksto.

Pasitiki savo jėgomis

Jau ketverius metus sportuojantis N. Prušinskas laiko save savarankišku žmogumi: „Vienas – be tėvų – gyvenu Vilniuje. Pažįstu reikiamus kelius, pats susitvarkau kambarį, kur reikia, nuvažiuoju viešuoju transportu.“ Susisiekimą sostinėje jaunuoliui palengvina mobilioji programėlė „Traffi“, nurodanti tikslų autobusų atvykimo laiką. „Nuo paties žmogaus priklauso, kiek jis savarankiškas ir kiek sugeba prisitaikyti prie aplinkos ir prie visuomenės. Aš sugebu“, – konstatuoja jis.
„O mano svajonė būtų aplankyti daug šalių. Be to, kad šeimos nariai būtų laimingi ir sveiki. Noriu tiesiog džiaugtis gyvenimu, – šypsojosi jaunas neregys. – Jeigu per sportininko karjeros metus man pavyks išgarsinti Anykščius, tai kodėl gi ne?“
Šių metų gegužę Normantas sėkmingai baigė dvejus metus trukusią mokymo programą Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre ir įgijo masažuotojo kvalifikaciją. Jo mama, siekdama užsidirbti, buvo išvykusi į Vakarų Europą, o tėtis dirba Anykščiuose, uždarojoje akcinėje bendrovėje „Biošiluma“, gaminančioje durpių kuro briketus ir granules. Taip pat N. Prušinskas turi jaunesnius brolį bei seserį.

Trumpai apie golbolą

Ši komandinė sporto šaka, dar vadinama aklųjų rieduliu, skirta asmenims su regos negalia. Golbolas 1980 metais įtrauktas į parolimpinių šakų sąrašą, o Lietuvoje pradėtas žaisti 1988 metais ir šalyje jau spėjo tapti populiariausiu aklųjų ir silpnaregių sportu.
Golbolą žaidžia dvi komandos 162 kvadratinių metrų ploto (18 m x 9 m) aikštėje, vidurio linija padalytoje į dvi lygias dalis. Žaidimo tikslas – įridenti kamuolį į priešininkų komandos vartus, pelnyti kuo daugiau įvarčių ir atremti priešininkų puolimą. Vartų ilgis kiekvienoje aikštės pusėje siekia devynis metrus. Vartų zonoje išsirikiuoja trys komandos nariai, atliekantys ir gynybos, ir puolimo veiksmus.
Šis komandinis žaidimas pritaikytas regos negalią turintiems sportininkams, kad jie lengvai galėtų orientuotis erdvėje. Pavyzdžiui, kamuolys judėdamas skleidžia garsą – jo paviršiuje yra skylučių, pro kurias girdisi kamuolio viduje esančių barškučių skambesys. Kamuolys, pagamintas iš kietos gumos, sveria 1 kilogramą ir 250 gramų. Kad triukšmas neatitrauktų sportininkų dėmesio nuo kamuolio riedėjimo trajektorijos, žiūrovai rungtynių metu privalo laikytis rimties.
Be to, kiekvieno sportininko regos sutrikimai skiriasi, todėl žaidimo metu visi privalo dėvėti šviesai nelaidžius akinius. Šitaip užtikrinamas žaidimo skaidrumas – sudaromos vienodos sąlygos visiems sportininkams, neregiams ir silpnaregiams
Lietuvos golbolo rinktinė treniruojasi Vilniuje, Skroblų gatvėje, baseino „Olimpinė pradžia“ patalpose. Nuo 2019 metų sportininkus ruošia vyriausiasis treneris Valdas Gecevičius, ilgą laiką Vilniaus „Ryto“ komandai atstovavusio krepšininko Martyno Gecevičiaus (pravarde Gecas) tėvas.