Apie skausmą

Paryžius – meilės miestas, Frankfurtas – finansų, Amsterdamas – tulpių, o Anykščiai šią savaitę – liūdesio miestas. Nesuklysiu sakydamas, kad seniai kas buvo taip paveikę anykštėnus, negu vis dar išgyvenama vienos šeimos tragedija.

Paryžius – meilės miestas, Frankfurtas –  finansų, Amsterdamas – tulpių, o Anykščiai šią savaitę – liūdesio miestas. Nesuklysiu sakydamas, kad seniai kas buvo taip paveikę anykštėnus, negu vis dar išgyvenama vienos šeimos tragedija.  Anykščiams šis laikas savotiška sausio13-oji. „Yra laikas gyventi, yra laikas mirti“,- sako Ekleziastas. Išties, visiems ateina laikas išeiti, tačiau šiuo atveju skauda, kai susiduri su tuo, kad tarsi ir nebuvo laikas mirti, tai akivaizdi neteisybė. Pačiu skaudžiausiu būdu gavome pajusti, koks neteisingas yra pasaulis ir kaip viskas čia yra laikina. Mirė tie, kurie neturėjo mirti, todėl ir artimųjų skausmas – visų mūsų skausmas, kad ir neišsakomas ir neišreiškiamas žodžiais. Tiesiog nėra ką sakyti tokio skausmo akivaizdoje….

Gavome pajusti tai, kad su žmonėmis turime tik tiek laiko, kiek turime, kiek mums duota. Gavome pajusti, kad žmogus turi būti branginamas ir vertinamas. Visada. Nes išmuša akimirka, kai jau nieko nebegali pakeisti, pasakyti, juk nežinome, kada smiltys nustos byrėti ir kiek mums jų beliko. Būtų neteisinga galvoti, kad tam, jog imtume kitaip žiūrėti, reikalinga tokia auka, bet labai tikiuosi, kad miestas bus kitoks, mažiau šnypštimo pakampėmis, mažiau apkalbų, daugiau pagarbos vieni kitiems, nes amžinybės akivaizdoj supranti, kad daugelis dalykų tiesiog netenka prasmės.

Nežinau, ar galima pasidalinti skausmą. Ko gero, ne.