Anykščiuose kasmet stebime tą patį vaizdą – per valstybines šventes susirenka nedaug žmonių. Vis svarstome, ar čia datos kaltos, nes dauguma švenčių žvarbiu metų laiku, ar jų per daug. Žinoma, norėtume matyti ir daugiau sąmoningumo.
Kokia yra Lietuvoje visuomenė, sužinai, kai klausai ne klerkų, o pasižiūri į statistiką.
Anykščiuose kasmet stebime tą patį vaizdą – per valstybines šventes susirenka nedaug žmonių. Vis svarstome, ar čia datos kaltos, nes dauguma švenčių žvarbiu metų laiku, ar jų per daug. Žinoma, norėtume matyti ir daugiau sąmoningumo.
Kokia yra Lietuvoje visuomenė, sužinai, kai klausai ne klerkų, o pasižiūri į statistiką. Atvirai pasakius, niekam ne naujiena, kad šalyje – pesimistįnės nuotaikos, bet kad tokios, tai tik belieka išsižioti. Prieš Vasario 16-ąją bendrovė „Spinter tyrimai” atliko viešosios nuomonės apklausą visoje Lietuvos teritorijoje, 95 vietose, apklausė daugiau kaip 1000 respondentų. Pasižiūrėjus į duomenis, nemalonu sakyti, bet mes jau bankrutavome. Į klausimą “Ar šiandien eitumėte ginti su ginklu Lietuvos, jei kiltų pavojus iš išorės?”, teigiamai atsakė tik 6,5 procento apklaustųjų, dar 23,3 pareiškė, kad “greičiausiai taip”. Išeitų, kad ateikit ir mus pasiimkit, nebėra kam gint tėvynės. Filosofas Vytautas Radžvilas taikliai pastebėjo, jog apklausa parodė, kad Lietuvos piliečiai jaučiasi svetimi savo valstybėje, o į tokią padėtį buvo nuosekliai einama.
Taigi, ant laisvės aukuro susideginti norinčių praktiškai nebėra. O išvados nelinksmos. Vienas interneto komentatorius parašė:”Ką ginti? Aš pats bet kam padėčiau užimti, kad tik mano vaikams nereikėtų išvažiuoti, kad turėčiau galimybę gyventi”.
Tačiau aš neskubėčiau teisti ir smerkti “nesąmoningų, abejingų, neprotingų” piliečių už tokią poziciją. Daugeliui tokia apklausa – vienintelis būdas išreikšti, ką jie jaučia ir galvoja. Galima teigti, kad Tėvynė tokia vertybė, kurią reiktų ginti bet kokiu atveju. Tačiau, manau, neigiamai atsakę žmonės jau paklausė savęs, kas yra tėvynė jiems. Šiuo atveju nemanau, kad galima atskirti dvasinę ir fizinę išraiškas – tėvynė susideda iš daugelio smulkių detalių. Sakykim, ar reiktų ginti žemę, kad jos neužgrobtų? Istorija rodo, kad žemės, upių ir ežerų dar niekas neišsivežė, jie tebėra toje pačioje vietoje, o gal ginti reikėtų mūsų santvarką vadovus ir t.t.? Kiek iš mūsų eitų mirti už Seimo Antaną, Valinską, Karalių, kuris laiką leidžia Tailando baruose? Ar tai tėvynė, už kurią verta mirti?
Mano galva, neigiami žmonių atsakymai yra ne todėl, kad jie nemyli Lietuvos, bet todėl, kad nemato čia ką ginti. Ką reikėtų gelbėti – oligarchus, neteisybę, nedarbą, priverstinę emigraciją, turčius, korupciją, politikų klanus? Tokia padėtis blogiau už bet kokią okupaciją. Okupantų spaudžiami lietuviai bent turėjo aiškų priešą, turėjo viltį, mokėjo priešintis, ant Maironio “ arklu ir lyra”, taip pat turėjo iliuzijų, kad išsivadavus bus teisingumas. Dabar praėjo jau 20 nepriklausomybės metų, tiesiog nebematome iš ko vaduotis ir kaip.
Kaip ten bebūtų, aišku, kad tėvynė tik tada tėvynė, kai yra ir dvasinis turinys ir fizinė išraiška. Kaip sakė vienas emigrantas:”Aš čia nieko neturiu ir manęs niekam nereikia, galimybių gyventi nematau”. Kiti skeptikai priduria, kad klausimas apie valstybės gynimą iš viso neteisingai užduodamas – esą jau seniai esame kitoje sąjungoje –Europos, taigi nepriklausomybės kaip ir nebėra, ar ginti neegzistuojantį dalyką?
O žmones įtikinti, kad reikia ginti valstybę, tėvynę turi tie, kurie tą valstybę privatizavo ir naudoja savo reikmėms. Kitu atveju šauksmas iš Seimo apginti valstybę liks nesuprastas – dauguma žmonių stengiasi paprasčiausiai išgyventi, įsijungė per amžius atėjęs lietuvių genetinis kodas – nieko nežinoti, niekur nedalyvauti ir nesikišti, tik taip gali išlikti. Istorija liudija, patriotizmas gražu, o toks būdas išgyventi – patikrintas.
