Žiema ir krizė nenori trauktis iš mūsų šalies. Jei Estijoje ir Latvijoje jau pranešama apie pragiedrulius, tai pas mus – kritimo pagreitis nemažėja. Važiuojame vis dar iš inercijos. Tačiau kas valdo mūsų šalies transporto priemonę?
Žiema ir krizė nenori trauktis iš mūsų šalies. Jei Estijoje ir Latvijoje jau pranešama apie pragiedrulius, tai pas mus – kritimo pagreitis nemažėja. Važiuojame vis dar iš inercijos. Tačiau kas valdo mūsų šalies transporto priemonę?
Jei nežinote, kada Lietuvoje prasidėjo krizė, tai aš žinau. Tyrinėjau oficialius mokesčių surinkimo dokumentus ir radau, kad krizė mokesčių surinkime pasireiškė praėjus dviems mėnesiams po naktinio Seimo posėdžio, kur mokestinė bazė buvo drastiškai pakeista. Jei iki tol biudžetas buvo surenkamas ir viskas vyko pagal planą, tai praėjus dviems mėnesiams po naktinės bachanalijos surinkimo grafos jau raudonuoja minusais. Netvirtinu, kad tai buvo pagrindinė priežastis, tačiau aišku, kad ji žymiai pagreitino riedėjimą į nuokalnę. Bent jau verslui. Įmonės, kurios dar gyvavo, bent jeikė šiokį tokį darbą žmonėms, pajamas, staiga išleido paskutinį kvapą. Klausimas išlieka atviras – tai krizės ar mūsų valdžios neapgalvotų žingsnių pasekmė?
Po to valdžiai reikėjo imtis vis naujų ir naujų priemonių, o baigėsi viskas tuo, kad sumažintos pensijos, atimti vaiko pinigai, bedarbių armija išaugo iki 300 tūkstančių žmonių. Dabar kažkuris iš seimūnų neseniai pasityčiojo:“Ačiū lietuviams, kad jie ne graikai, protestuoti neina“. Graikai išties atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje – atlyginimus sumažino, o pensijas „užšaldė“, todėl ir išėjo į gatves. Pas mus pensijas sumažino, bet protestų nėra.
Susiduriame su dar vienu fenomenu – protestuoti prieš sunkiai pakeliamas gyvenimo sąlygas išėjo miesto, kurį lietuviai visada vertino skeptiškai – Visagino – gyventojai, o visur kitur ramu. Tikrai, mes – ne graikai. Kaip aiškindavo mano tautinių šokių vadovas – tautos charakteris atsispindi rankų padėtyje. Lietuvių vyrai rankas per tautinius šokius dažniausiai laiko ant liemens – ir tuo viskas pasakyta. Lietuvį priversti veikti kartu yra beveik neįmanomas dalykas, mes mieliau „balsuojame kojomis“ ir vangiai naudojame rankas.
Politikų cinizmas Lietuvoje pasiekė nematytą lygį – Vilniaus meras Vilius Navickas iškabino plakatus, kuriuose aiškino „Vilnieti, mums reikia tavo patarimo“. Patarimo ir pritarimo reikia tam, kad Vilniaus valdžia galėtų parduoti savivaldybės pastatą, o paskui … jį vėl nuomoti. Esą miestas prasiskolino, reikia tokiu būdu gelbėti žmones. Tačiau man kyla klausimas, kodėl anksčiau, kai politikai viską praskolino, nereikėjo žmonių pritarimo, o dabar reikia? Anykštėnų irgi niekas neklausė, kai statė dujines katilines, praskolino, mokesčiai pakilo, o dabar sakoma, kad mes turėtume suprasti situaciją, turėtume solidarizuotis ir t.t.
Tai tik vienas epizodas iš viešo gyvenimo – politikai vis dar žaidžia su tauta kaip su eksperimentine pele – duoda tai sūrį, tai elektros srovę paleidžia, tai į labirintą įmeta. Ir stebi. Kitaip sakant vis dar galvojama, kad užtenka tam tikrų piaro priemonių tikslui pasiekti. Bet man atrodo, kad tai sekasi vis sunkiau.
Nusivylimas valdžia visuotinis. Seimūnas Saulius Stoma meta, kad Seimas – tai mėšlo gabalas. Ką galvoja paprasti žmonės, geriau net ir neklausti. Ne ką geriau ir vietiniame lygyje, artėjame prie situacijos, kai niekas nebesupranta, kam ta valdžia, ką ji daro ir kam ji reikalinga.
Manau, kad aktorius Regimantas Adomaitis, kuris atsisakė dalyvauti Kovo 11-osios minėjimuose su šalies valdžia, geriausiai išreiškė tai, ką jaučia visi – ne to siekėme.
