Tas juodnugaris plentas, drėgmės jau žieminės paryškintas, smagūs kalneliai ir vingiai, svyrančios pakelių pušaitės, upelių kaspinai, miško balsai dieviškieji, stogastulpiais apkaišytos pakrantės – ir vis Jonui – Nepomukui, Krikštytojui ar dar kuriam – šiuo vardu pavadintais šventaisiais šventraštis ypatingai turtingas. Kelias smagusis, atvedantis iš Anykščių, ne kur kitur, bet gal į patį žymiausią krašto kaimą – Niūronis. Didelis buvęs – ilga ūlyčia, šimtametėmis liepomis apkaišyta su grytelninkų gatvele – Klerkamiesčiu, su milžine pušimi Trajeckų sodyboje, pašvenčių vienkiemiais puikiaisiais. Prieš šimtmetį daugiau nei pusantro šimto sodiečių buvę, o dabar beveik septynios dešimtys gyvena.
Čia Biliūnų gyventa
Aš einu ten, einu į tą kaimą apaštalų kojomis, su mieliausiais žmonėmis susitikti, dar kartą tą pasaulį – vėl kitaip, širdimi pažinti. Užsuku pirmiausia ten, kur kadaise Biliūnų gyventa, alyvų krūmą pralenkęs, vos nekrūpteliu susidūręs su taip keistai rymančia, tarsi gyvasis pasaulis į ją būtų persikėlęs, Jono Biliūno aprašytos Juozapotos ąžuoline figūra. Pasigūžusi, taupiai skara apsisiautusi, lazda pasirėmusi su sustingusiu šauksmu: „Ar nematėt mano Petriuko?..“ Nedidukės ūkiškais ginklais galingų sukilėlių figūrėlės, Beržų kalnelio šlaitas, perjuostas takeliu ir akimis paglostyti ryškūs laukai, pievos – šalčių dar nenuvirinta žaluma, veik ties horizontu stūksantys miškeliai. Praverti memorialinės sodybos – muziejaus vartai, milžiniška liepa, kryžius, šulinys su svirtimi, tauriai pajuodę trobos rąstai, tarp baltų langinių spindinčios langų akys, skliautas, stora patamsėjusia, plačiabryle kepure užvožtas stogas. Tas seklyčios grindų baltumas, suolai, stalas, balta drobe užtiestas ir mažasis stalelis, prie kurio didysis rašytojas savuosius raštus jautriuosius rašė. Tyluma, net be laikrodžio žingsnių, šventųjų paveikslai, Nukryžiuotojo siluetas ir žodžiai apie šia auka atpirktą pasaulį bei laimingos mirties ilgesį. Besikrapštanti po kambariuką muziejininkė Nijolė Kirvelienė, vaistažolių kvapsmas, taip gražiai ant pliauskų krūvikės džiūstantys jos batai… Užveriu masyvias duris ir nusileidžiu iš kelių akmenų sukrautu slenksčiu tarsi Tatrų kalnų perėjos takeliu į kiemą.
Už niurnančio upelio
Tas upelis kartais taip romantiškai Niūra pavadinamas, mat šios girių tėkmės pakrantėmis mėgdavo klaidžioti ir niurnėti meškos ir srovė kartais per akmenėlius pasišokinėdama, sūkurėliuose sukdamasi niurnėdavo. Vandens ne tiek jau mažai, bet niurnėjimą ne kiekvienam išgirsti, ir rausvumo vandenėlio nematyti, o būdavo pribėgę vaikai stebuklingų vaizdinių sužavėti šaukdavo: “Raudonas upelis, raudonas upelis…” Ant kalno kryžiaus siluetas, mūrinė troba, hipodromo tako vingis, pieva baltu, neplonu „piemens“ šniūru apjuosta ir jau plentu apklota senosios ūlyčios gatvelė. Ilga troba, kita vėl ne trumpesnė, pakalnėlėje arklidės, avilių kupetaitės, kresnas ąžuolas.
Muziejaus gatvė, atvedanti į patį populiariausią Anykščių krašto muziejų – Arklio. Ta senoji kultūrtrobė moderniomis ekspozicijomis kviečia ir stebina kas kartą. Egidijus Musteikis šypsosi savo santūria šypsena, einame iš salės į salę, stabtelim prie ryškiai raudonų arklinės gaisrinės padargų, iškamšos arklio, trakėnų veislės, tarsi kadaise ir prezidentui dovanoto. Karybos salė, matyt, tik paraduojant naudotas lietuvio kavaleristo šalmas, kunigaikščių Lietuvos husaro šarvai, žirgo kapas ir dar vienas patyrimas, kad kadais mūsų protėviai šiuos žavius gyvulėlius tiesiog „sveikais“ vadindavo, o kai prijaukino, pradėjo juos žergti, jais arti, tai ir vardai kiti atsirado. Ant rašomojo stalo – Šv. Jurgio ant sėdinčio ir ietimi baisųjį slibiną smeigiančio skulptūrėlė, kadaise liaudies meistro išdrožta. Tiesiog neįtikėtinas įkvėpimo šaltinis, kupinos visokiausių tikėjimų ir pajudėjimų Jurginės bus tik pavasarį. Dabar gi toks mielas Advento ramumas.
Kur dūmelis, ten ir žmogelis
Pakalnėje už didžiojo klojimo – „Pasagėlės“ sodyba, iš jaukiosios trobos kamino, besiraitančiais kamuolėliais dūmas rūksta. Kur dūmelis, ten ir žmogelis – įeinu ir sutinku moterėlę. Dabar kartais dirbanti ir čia.Tikrai čia ramu, net gera, tuoj tuoj kepsianti kugelį, pietus mat kažkas užsakęs – svečius krosnyje keptu maistu pavaišinti panoręs. Senovinėje, paslaptingai baltuojančioje, visokiais karnizais ir koptūrais egzotiškai perpintoje krosnyje ant jau įkaitusio pado tik žarijos berusena…
Tylumėlė adventiška ir akmeniniame kavinės rūsyje, kukliai paslaugi tamsiabruvė padavėja, šalia židinio visai šilta. Jauki prieblanda ir džiugiomis žvaigždėmis spindinčios akys. Gal ledų gardžiausių?
Ramybė tokia, kai nė viena šakelė nekrusteli, kai vėjas ir lietus kažkur miega. Maniežo apskritumas, vaiduokliškai šešėliuojantys klojime vežimai, milžiniška Varšuvos – Peterburgo trakto karieta, piesta miltuota, girnos. Trumpa diena, bet jos ilgint, sukant grūdus trinančius akmenis, nesinori. Nors tai ir būdavo moteriškas darbas, bet nesinori – sako ir Regina, ir Austra. Tegul ta diena tokia trumpa ir tebūna, užtat vakaras – lyg amžinybės atšvaitas ilgas…
Bilda, dunda staklelės…
Amatų centre ramybių ramybė, ko prašo ir lankytojų mandagiai įspėjantys užrašai. Bet bilda dunda staklelės. Panašiai taip dainuodavo savo garsia tribalse, dar ir „tranavimu“ pastiprinta garsiosios Nibragalio kaimo moterys, tad koks gražus sutapimas pasirodė, kad ir prie lovatiesės audinio palinkusi moteris visai iš ten pat – Niūronysna kelias dešimtis kilometrų kasdien atkanka. Ir visai ne savu automobiliu, bet autobusais. Jolita šypsosi, žvelgia nuostabos žiburėlių akimis į tokį atkaklų klausinėtoją ir pasakoja, pasakoja. Išmokusi austi Panevėžyje, o mokytojas tuomet buvęs toks pagyvenęs vyras. Išmokusi to dailiojo amato darbavosi dailės įmonėje „Tulpė“. Tik neilgai, nes politinių ir ekonominių pertvarkų vėjai daugelį įmonių sunaikino. Arklio muziejuje ji vos keli mėnesiai – patinka, dar ir namie audžia – staklės kambaryje stovi.
Kruopščioji audėja tikriausią mano nuostabą bei pagarbą užpelnė, kuomet sužinojau, kad tarp tų visų darbų ji geba dar KTU dieniniame skyriuje tekstilės technologijos mokytis. Šaudyklė rankoje slidinėja – pilkas ataudų siūlas per auksines nytis neria tūkstančių tūkstančius kartų – lovatiesei reikalingą bene penkių metrų ilgio gabalą tik per penkias dienas išaudžianti.
Šiemet klevai rudenį nebuvo raudoni. Aikštele link jojimo klubo pasilinguodamos lanksčiomis kojomis, veik susitvėrusios žengia dvi paaugliukės raitelės. Tamsaus variu gaubiamas dangus byra smulkiais baltais debesėliais, o prisiminęs nepamirštamas poeto eiles negalėjau pasakyti, ar aš paprasčiausiai pasiilgau arklio…
Aš einu ten, einu į tą kaimą apaštalų kojomis, su mieliausiais žmonėmis susitikti, dar kartą tą pasaulį – vėl kitaip, širdimi pažinti. Užsuku pirmiausia ten, kur kadaise Biliūnų gyventa, alyvų krūmą pralenkęs, vos nekrūpteliu susidūręs su taip keistai rymančia, tarsi gyvasis pasaulis į ją būtų persikėlęs, Jono Biliūno aprašytos Juozapotos ąžuoline figūra. Pasigūžusi, taupiai skara apsisiautusi, lazda pasirėmusi su sustingusiu šauksmu: „Ar nematėt mano Petriuko?..“ Nedidukės ūkiškais ginklais galingų sukilėlių figūrėlės, Beržų kalnelio šlaitas, perjuostas takeliu ir akimis paglostyti ryškūs laukai, pievos – šalčių dar nenuvirinta žaluma, veik ties horizontu stūksantys miškeliai. Praverti memorialinės sodybos – muziejaus vartai, milžiniška liepa, kryžius, šulinys su svirtimi, tauriai pajuodę trobos rąstai, tarp baltų langinių spindinčios langų akys, skliautas, stora patamsėjusia, plačiabryle kepure užvožtas stogas. Tas seklyčios grindų baltumas, suolai, stalas, balta drobe užtiestas ir mažasis stalelis, prie kurio didysis rašytojas savuosius raštus jautriuosius rašė. Tyluma, net be laikrodžio žingsnių, šventųjų paveikslai, Nukryžiuotojo siluetas ir žodžiai apie šia auka atpirktą pasaulį bei laimingos mirties ilgesį. Besikrapštanti po kambariuką muziejininkė Nijolė Kirvelienė, vaistažolių kvapsmas, taip gražiai ant pliauskų krūvikės džiūstantys jos batai… Užveriu masyvias duris ir nusileidžiu iš kelių akmenų sukrautu slenksčiu tarsi Tatrų kalnų perėjos takeliu į kiemą.
Už niurnančio upelio
Tas upelis kartais taip romantiškai Niūra pavadinamas, mat šios girių tėkmės pakrantėmis mėgdavo klaidžioti ir niurnėti meškos ir srovė kartais per akmenėlius pasišokinėdama, sūkurėliuose sukdamasi niurnėdavo. Vandens ne tiek jau mažai, bet niurnėjimą ne kiekvienam išgirsti, ir rausvumo vandenėlio nematyti, o būdavo pribėgę vaikai stebuklingų vaizdinių sužavėti šaukdavo: “Raudonas upelis, raudonas upelis…” Ant kalno kryžiaus siluetas, mūrinė troba, hipodromo tako vingis, pieva baltu, neplonu „piemens“ šniūru apjuosta ir jau plentu apklota senosios ūlyčios gatvelė. Ilga troba, kita vėl ne trumpesnė, pakalnėlėje arklidės, avilių kupetaitės, kresnas ąžuolas.
Muziejaus gatvė, atvedanti į patį populiariausią Anykščių krašto muziejų – Arklio. Ta senoji kultūrtrobė moderniomis ekspozicijomis kviečia ir stebina kas kartą. Egidijus Musteikis šypsosi savo santūria šypsena, einame iš salės į salę, stabtelim prie ryškiai raudonų arklinės gaisrinės padargų, iškamšos arklio, trakėnų veislės, tarsi kadaise ir prezidentui dovanoto. Karybos salė, matyt, tik paraduojant naudotas lietuvio kavaleristo šalmas, kunigaikščių Lietuvos husaro šarvai, žirgo kapas ir dar vienas patyrimas, kad kadais mūsų protėviai šiuos žavius gyvulėlius tiesiog „sveikais“ vadindavo, o kai prijaukino, pradėjo juos žergti, jais arti, tai ir vardai kiti atsirado. Ant rašomojo stalo – Šv. Jurgio ant sėdinčio ir ietimi baisųjį slibiną smeigiančio skulptūrėlė, kadaise liaudies meistro išdrožta. Tiesiog neįtikėtinas įkvėpimo šaltinis, kupinos visokiausių tikėjimų ir pajudėjimų Jurginės bus tik pavasarį. Dabar gi toks mielas Advento ramumas.
Kur dūmelis, ten ir žmogelis
Pakalnėje už didžiojo klojimo – „Pasagėlės“ sodyba, iš jaukiosios trobos kamino, besiraitančiais kamuolėliais dūmas rūksta. Kur dūmelis, ten ir žmogelis – įeinu ir sutinku moterėlę. Dabar kartais dirbanti ir čia.Tikrai čia ramu, net gera, tuoj tuoj kepsianti kugelį, pietus mat kažkas užsakęs – svečius krosnyje keptu maistu pavaišinti panoręs. Senovinėje, paslaptingai baltuojančioje, visokiais karnizais ir koptūrais egzotiškai perpintoje krosnyje ant jau įkaitusio pado tik žarijos berusena…
Tylumėlė adventiška ir akmeniniame kavinės rūsyje, kukliai paslaugi tamsiabruvė padavėja, šalia židinio visai šilta. Jauki prieblanda ir džiugiomis žvaigždėmis spindinčios akys. Gal ledų gardžiausių?
Ramybė tokia, kai nė viena šakelė nekrusteli, kai vėjas ir lietus kažkur miega. Maniežo apskritumas, vaiduokliškai šešėliuojantys klojime vežimai, milžiniška Varšuvos – Peterburgo trakto karieta, piesta miltuota, girnos. Trumpa diena, bet jos ilgint, sukant grūdus trinančius akmenis, nesinori. Nors tai ir būdavo moteriškas darbas, bet nesinori – sako ir Regina, ir Austra. Tegul ta diena tokia trumpa ir tebūna, užtat vakaras – lyg amžinybės atšvaitas ilgas…
Bilda, dunda staklelės…
Amatų centre ramybių ramybė, ko prašo ir lankytojų mandagiai įspėjantys užrašai. Bet bilda dunda staklelės. Panašiai taip dainuodavo savo garsia tribalse, dar ir „tranavimu“ pastiprinta garsiosios Nibragalio kaimo moterys, tad koks gražus sutapimas pasirodė, kad ir prie lovatiesės audinio palinkusi moteris visai iš ten pat – Niūronysna kelias dešimtis kilometrų kasdien atkanka. Ir visai ne savu automobiliu, bet autobusais. Jolita šypsosi, žvelgia nuostabos žiburėlių akimis į tokį atkaklų klausinėtoją ir pasakoja, pasakoja. Išmokusi austi Panevėžyje, o mokytojas tuomet buvęs toks pagyvenęs vyras. Išmokusi to dailiojo amato darbavosi dailės įmonėje „Tulpė“. Tik neilgai, nes politinių ir ekonominių pertvarkų vėjai daugelį įmonių sunaikino. Arklio muziejuje ji vos keli mėnesiai – patinka, dar ir namie audžia – staklės kambaryje stovi.
Kruopščioji audėja tikriausią mano nuostabą bei pagarbą užpelnė, kuomet sužinojau, kad tarp tų visų darbų ji geba dar KTU dieniniame skyriuje tekstilės technologijos mokytis. Šaudyklė rankoje slidinėja – pilkas ataudų siūlas per auksines nytis neria tūkstančių tūkstančius kartų – lovatiesei reikalingą bene penkių metrų ilgio gabalą tik per penkias dienas išaudžianti.
Šiemet klevai rudenį nebuvo raudoni. Aikštele link jojimo klubo pasilinguodamos lanksčiomis kojomis, veik susitvėrusios žengia dvi paaugliukės raitelės. Tamsaus variu gaubiamas dangus byra smulkiais baltais debesėliais, o prisiminęs nepamirštamas poeto eiles negalėjau pasakyti, ar aš paprasčiausiai pasiilgau arklio…
