Ketvirtadienį, rugpjūčio 20-ąją, Anykščių L.ir S.Didžiulių bibliotekoje istorijos mokslų daktaras Tomas Baranauskas pristatė savo knygą ,,Pabaisko mūšis: šaltiniai ir interpretacijos“. Knygą mokslininkui pristatyti padėjo Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas Robertas Ramanauskas.
Dr. T.Baranausko knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Šios leidyklos atstovė, susitikime Anykščiuose sakė, kad ,,T.Baranauskas – vienas iš nedaugelio viduramžių specialistų ir jeigu jis parengia knygą – leidyklai abejonių nekyla“.
O renginį pradėjusi Anykščių L.ir S.Didžiulių bibliotekos darbuotoja Judita Skačkauskienė pristatydama svečius sakė, kad Anykščiai tapo ne tik rašytojų, bet ir istorikų kraštu. Mat iš Anykščių kilęs ne tik dr.T.Baranauskas, bet ir jauni istorijos mokslų daktarai Norbertas Černiauskas ir Mindaugas Nefas.
Dr.T.Baranauskas knygos pristatyme sakė, kad ją rengti pradėjo 2006-aisiais, kai su kraštiečiu dr.Gintautu Zabiela atliko Pabaisko mūšio vietos tyrinėjimą. Dr.T.Baranausko daktarinės disertacijos tema – taip pat Pabaisko mūšis.
R.Ramanauskas knygos autoriaus klausė, kokia Pabaisko mūšio reikšmė Lietuvai. ,,Pabaisko mūšis lyg ir turėtų būti vienas Lietuvos karo epizodas. Bet politikos ten daugiau“, – kalbėjo R.Ramanauskas. Dr.T.Baranauskas sakė, kad knygoje analizavo ne tik Pabaisko mūšį, bet apžvelgęs Lietuvos politinę situaciją nuo 1429 iki 1440 metų. ,,Jogailaičių paveldėjimo problema Lietuvoje – tokia platesnė knygos tema“, – sakė dr.T.Baranauskas.
Pabaisko mūšis vyko 1435 metų rugsėjo 1 dieną, dabartinio Ukmergės rajono teritorijoje. Mūšio vietoje stovi Pabaisko bažnyčia. Pabaisko mūšyje susikovė Jogailos brolio Švitrigailos ir Kęstučio sūnaus Žygimanto pulkai. Dr.T.Baranauskas dėstė, kad kariuomenės susitiko prie Žirnajos upės ir dvi dienas stovėjo viena priešais kitą, nes puolantieji būtų atsidūrę prastoje situacijoje. Mūšis prasidėjo, kai Švitrygaila nusprendė perrikiuoti pulkus ir trauktis į patogesnę poziciją. Perrikiavimo sumaištimi pasinaudojęs Žygimantas Kęstutaitis pradėjo puolimą ir pasiekė pergalę. Beje, ne tik Pabaisko mūšis – ir kiti viduramžių mūšiai truko tik vieną dieną.
Pasak dr.T.Baranausko, Švitrigaila ir ankstesniuose mūšiuose darė daug klaidų.
,,Šviesios atminties profesorius Edvardas Gudavičius yra sakęs – ,,Vytautas niekšas, bet savas niekšas“. Kieno pusėje jūs kautumėtės – Žygimanto ar Švitrigailos?“ – dr.T.Baranausko klausė R.Ramanauskas. Bet knygos autorius tiesmuko atsakymo išvengė.
Dr.T.Baranauskas kalbėjo, jog Pabaisko mūšis – didžiausias dabartinės Lietuvos teritorijoje vykęs mūšis. Ir bene vienintelis mūšis, kurio vieta yra tiksliai žinoma. Garsiojo Žalgirio mūšio laukas, esantis Lenkijoje, gausiai lankomas turistų, aplink jį išvystyta infrastruktūra, tačiau to mūšio vieta yra žinoma tik apytiksliai.
Bibliotekininkė Audronė Berezauskienė svečių klausė, ,,kas parašys Okuličiūtės dvarelio istoriją“. Po šio klausimo diskutuotaapie tai, jog keista, kad apie XIX amžiuje statytą dvarelį nėra rimtesnių žinių, kai istorikai geba ištirti viduramžių įvykius.
Atsakydamas į auditorijos klausimus, R.Ramanauskas sakė, jog mitas, kad viduramžiais šarvai buvę tokie sunkūs, jog karius ant žirgo keldavo keltuvais, o nuvirtę ant žemės jie patys negalėdavę atsikelti. Pasak istoriko, šarvuotas raitelis ant žirgo užlipdavo padedamas vieno žmogaus, o ant žemės kariai voliodavosi ne dėl sunkių šarvų, bet dėl traumų. Pasak svečio, raitelių kojos būdavusios tvirtai įveržtos balnakilpėmis, todėl po priešinko smūgio dažnai subyrėdavo kelio girnelė. ,,Kam pasisekdavo, tas iššliauždavo iš mūšio lauko“, – sakė istorikas.
