Ką bedarytume, vis dėlto pradžioje būna žodžiai. Nuo žodžių priklauso daugelis dalykų, sprendimų ir poslinkių. Gal reikėtų pakalbėti apie anykštėniškas realijas žodžių fronte, nes patys dažnai nesąmoningai pridarome gimtajam kraštui daugiau žalos negu koks uraganas.
Ką bedarytume, vis dėlto pradžioje būna žodžiai. Nuo žodžių priklauso daugelis dalykų, sprendimų ir poslinkių. Gal reikėtų pakalbėti apie anykštėniškas realijas žodžių fronte, nes patys dažnai nesąmoningai pridarome gimtajam kraštui daugiau žalos negu koks uraganas.
Viena moteris, man prasitarė, kad jos draugė sakė:“Kad tu žinotum, ką apie tave kalba Anykščiuose“. Išties, kai pagalvoji, kaip baisu – apie kažką kažkas kalba. Tiesa, norėčiau paklausti, apie kurį iš anykštėnų gerai kalba? Jeigu žinote, parodykite man, būtinai nunešiu gėlių. Mano pastebėjimais, nėra tokios asmenybės Anykščiuose, apie kurią gerai kalbėtų. Matyt, čia toks regioninis ypatumas – gerų, patikimų, nešališkų, nepiktų, garbingais besielgiančių tiesiog čia nėra. Toks jau rajonas. Pabandyk užsiminti, kad šitas žmogus geras, greitai gausi neigiamos informacijos dozę. Todėl nesijaudinkit, brangieji, kai apie jus blogai kalba, nes ir apie tuos, kurie apie jus blogai kalba, taip pat kalba ne ką geriau. Žodžiu, yra nuomonė ir ją palaikanti visuomenė. Kaip bebūtų gaila, bet ji priešiška ir dažniausiai žudikiška asmeniui, iniciatyvai, pokyčiams ir viskam, kas gali kitaip, negu leidžia supratimas.
Kartu tai liudija, kad viešasis gyvenimas mieste yra stipriai sužalotas. Viskas sprendžiama ne iš kažkokios kitos informacijos, ne pagal sugebėjimus ir darbus, bet visų pirma remiamasi gandais, išankstine nuostata, kad kiekvienas turi būti juodas kaip kaminkrėtys sezono įkarštyje, o jei juodulių nesimato, tai dar blogiau, vadinasi, kažką nedoro vis tiek žmogus slepia, nes negali būti, kad nieko nebūtų – duokit žmogų, o ydas pritaikysim. Mano kukliu pastebėjimu, anykštėnų kalbos apie pažįstamus dubliuoja televizijos laidą „Bėdų turgus“, tik gal pavadinimą reiktų pakeisti – „Ydų turgus“.
Todėl nereikėtų stebėtis, kad dauguma nesame patenkinti aplinka, kurioje gyvename. Visų pirma ją ne itin malonia daro mano minėti mūšiai žodžių fronte. Rašytojų krašte žodis reiškia daug, o graži gamta to nepakeis. Štai kaip vikriai suskubome reaguoti, kai prie Andrioniškio ūkininkai susiruošė kiaulides statyti – girdi mėšlo smarvė išnuodys, pavers invalidais, išvaikys turistus ir kraštas neteks vertės. Aš ne už kiaulides, bet reikia pastebėti, kad ne mažiau kraštą nuodija, riečia nosį ir vaiko turistus siauras mąstymas ir piktas liežuvis, gal ir gerai, kad kol kas turizmas daugiau „pravažiuojamasis“. Skirtumas tik toks, kad aparus mėšlą smarvė išnyksta, o žodžiai ir įspūdis išlieka ilgam.
Patys savo liežuviu susikuriame, niekas dėl to nekaltas, neapkaltinsi danų kiaulidžių, kad „kvapas nekoks“. Atrodytų gal paradoksaliai, bet galvoju, kad pati geriausia investicija Anykščių krašte būtų mažiau apkalbų, mažiau smerkimo ir mažiau išankstinio žinojimo. Kiek nori gali kišti pinigų gražinant miestą, bet siauras mąstymas vis tiek matys ne grožį, o palaidus šunis, baisią netvarką ir netikusius kaimynus.
Vakaruose Lietuva tyliai vadinama „neįvykusia valstybe“. Krizės metu matoma, kaip braška visos valdžios struktūros, pasirodė, kaip trapiai ir negrabiai sunertas valstybės audinys. Galvoju, kad ateina riba, kai pamatysime, jog stereotipus reikia laužyti vis dažniau, reikės ne tik galvoti, bet ir veikti kitaip, negu esame pratę. Pirmosios kregždės jau yra – žmonės nepasitenkina esama padėtimi, sakykim, Anykščių rajone planuojama įkurti tautinė mokykla akademiko Ščetinino pavyzdžiui. Pasirodo, vis dėlto, gali būti kitaip…
O veikti ir galvoti bus žymiai lengviau, jei išmoksime palaikyti vieni kitus. Nekalbu apie valdžios ir politines stuktūras, jos vis dar žaidžia jėgos, įtakos ir naudos žaidimus. Pradžiai pakaks, jei buitiniu lygmeniu imsime galvoti, ką ir kodėl kalbame apie kitus.
