
Gegužės 7-ąją Anykščių menų centre vyko susitikimas su įtakingiausių pasaulio moterų sąraše esančia Nagla Muhamed Lamin bei fotomenininku Andriumi Mažeika, kuris mėnesį gyveno pabėgėlių stovykloje, domėjosi sahravių kultūra ir buitimi, keliavo po Sacharos dykumą. Anykščiuose jis pristė skaitmeninę nuotraukų parodą „Namai Sacharoje“.Komanda: vienakojis vyras, asiliukas ir 65 ožkos
Susitikimą su fotomenininku ir žmogaus teisių gynėja moderavo žurnalistė, keliautoja, dvejus metus Palestinoje gyvenusi Giedrė Steikūnaitė.
Renginio pradžioje ekrane pasirodė vienakojo sahravio nuotrauka. A. Mažeika pasakojo šio vyro, vardu Salekas, istoriją, kuri, pasak fotomenininko, iliustruoja sahravių užsispyrimą ir stiprumą.

„Salekas be vienos kojos, be dešiniosios. Ją prarado užlipęs ant Maroko kariuomenės padėtos minos. Salekas be kojos, bet Salekas, kaip ir visi žmonės, nori gyvent, nori mylėti, nori turėti žmoną, vaikus ir šeimą. O norint turėt žmoną, reikia ją kažkur apgyvendinti, reikia namų, reikia pinigų. Salekas sugalvojo planą, kad nuvažiuos giliai į Sacharos dykumą.





Kelios iš parodos nuotraukų
Salekas nusigauna giliai giliai į Sacharos dykumą. Nusiperka ten 65 ožkas ir asiliuką, kaip kelionės pagalbininką, ir turi dvi opcijas. Viena opcija – pasisamdyti transportą ir visus juos parsivežti į taip vadinamą išlaisvintą Vakarų Sacharos dalį, kuri yra nuo tos vietos, kur jis buvo, už 750 kilometrų. Kitas variantas – nueiti ir nemokėti pinigų. Salekas pasirenka antrąjį variantą. Jis vienas, su 65 ožkomis ir asiliuku. Pasiėmęs 20 litrų vandens, paskui rado, kur pasipildyti. Kelionė truko 3 mėnesius. Kai minime žodį „Sachara“, kiekvienas įsivaizduojame padidintą Nidos versiją. Kopos, daug smėlio. O iš tikrųjų – ne. Tokios Sacharos – tik 20 procentų, o didžioji dalis – kalnai. Kur pabėgėlių stovyklos ir kur Salekas buvo, yra plynė, akmenys. Primena gal Marso paviršių. Nėra nei pavėsio, nei užuovėjos. Tiesiog plokščias niekas. Ir Salekas šituo niekuo žygiuoja. Kai pavargsta, užsilipa ant asiliuko. Su protezu negali sedėti, skauda, todėl jį nusiima, prisega prie asiliuko ir joja. Ir vieną kartą asiliukas užkliūna, Salekas nuo jo nukrenta, o asiliukas su jo protezu toliau tęsia kelionę. Kelias valandas Salekas šliaužė paskui asiliuką ir jį visaip kvietė. Asiliuko nesustabdymas realiai reiškė Saleko mirtį. Tada jis atsiminė, kad kišenėje turi duonos, su tuo duonos gabalu Salekas šliaužė paskui asiliuką. Galų gale tas asiliukas išalko ir sugrįžo pasiimti duonos, Salekas jį pasigavo, užsilipo ir šį kartą viskas baigėsi gerai. Klausėme: ką asiliukui po to padarei? „Nieko… supratau, kad aš be aš jo miręs“, – apie sahravio Saleko kelionę per Sacharą pasakojo fotomenininkas.

Kol Salekas pasiekė kelionės tikslą, asiliukas dar kelis kartus jam pakiaulino, bet žygis baigėsi sėkmingai. Kelionės pabaigoje prasidėjo liūtys, dykuma sužaliavo, ožkos buvo atpenėtos ir sėkmingai parduotos.
Plačiau – „Anykštoje“
Žmogaus teisės ir Palestina, tai du nesuderinami dalykai.
Gal jums naujiena, bet Palestina ne vakarų Sacharoje…
Man naujiena, kad kažkas savo noru gyveno hamas teroristų valdomoje teritorijoje.
Nusimeskime kaukes
PONAI !!!Prasau isdestyti konstruktyviau ir detaliau i Maroko ir Vakaru Sacharos konflikta. Kokios vakaru jegos palaiko viena puse, kokios kita. Koks pagrindinis vakaru interesas siame regione.
Kažin ar visa URM apie tai ką sugebėtų išstenėti, nors su jais nenustebčiau, jei iš viso nežinotų kur ta Vakarų Sachara randasi.