Istorikai anykštėnai dr. Gintautas Zabiela ir Tomas Baranauskas iškėlė versiją, kad vienas reikšmingiausių viduramžių Lietuvos Saulės mūšis 1236 metais vyko visai ne toje vietoje, kurioje manoma.
Mūšis ordinui buvo lemiamas
Pagal labiausiai pripažintą hipotezę, Saulės mūšis 1236 metų rugsėjo 22 dieną įvyko ties Jauniūnų kaimu Joniškio rajone. Mūšiui atminti rugsėjo 22 dieną Lietuvos ir Latvijos Seimai 2000 metais paskelbė Baltų vienybės diena. Mūšyje žemaičiai ir lietuviai sumušė po popiežiaus Grigalijaus IX paskelbto kryžiaus žygio prieš Lietuvą plūstelėjusią Kalavijuočių ordino kariuomenę, kurią be kalavijuočių karių sudarė Pskovo kariai, iš Vokietijos atvykę kryžininkai ir keletas didikų riterių su savomis kariuomenėmis. Kariuomenę vedė pats Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad mūšis įvyko kalavijuočiams grįžtant nuo Soule.
Saulės mūšis – vienintelis iš didžiųjų viduramžių Lietuvos mūšių, kuris įvyko dabartinės Lietuvos teritorijoje. Po šio mūšio, kuriame žuvo ordino magistras ir kariuomenės elitu laikyti riteriai, Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo ir buvo priverstas prisijungti prie Kryžiuočių ordino.
Istorikai T.Baranauskas ir G.Zabiela pabandė dar kartą pažvelgti į šį mūšį.
Išleido knygą
Anykštėnai išleido knygą „Saulės mūšio pėdsakų paieškos“. „Pirmą kartą Lietuvoje mūšio vietos ieškota archeologiniais metodais. Knyga atsirado kaip archeologinės ekspedicijos rezultatas, kurios metu buvo žvalgomos įvirios istoriografijoje su Saulės mūšiu siejamos vietos. Daug dėmesio skyrėme mūšio vietos nustatymui, žvalgėme beveik visas su mūšiu siejamas vietas, gal tik nežiūrėjom to, kas įdomiausia anykštėnams – Šiaulių prie Rubikių ežero, nes yra argumentai, kad vis tik nuo viduramžių žinoma Šiaulių žemė, kuri siejama su dabartiniais Šiauliais ir Šiaulėnais. Žinoma, knyga ne tik apie tai, ji ir apie patį mūšį ir jo istorinį kontekstą“, – „Anykštai“ sakė vienas knygos bendraautorių T. Baranauskas.
Istorikai meta iššūkį populiariausiai hipotezei, kad 1236 metais Saulės mūšis įvyko dabartiniame Joniškio rajone, Jauniūnuose. Mokslininkai iškėlė versiją, kad iš tiesų mūšis galėjo įvykti prie Radviliškio esančiuose Ilguočiuose. „Apžiūrėdami vietas ieškojome istoriniuose šaltiniuose minimų upelio, pelkės ir turėjusio būti senkelio (nes kariuomenės žygiuodavo keliais). Atrodytų tai paprasti objektai, bet taip, kad viskas būtų vienoje vietoje kartu, ne taip jau daug tokių vietų yra“, – „pėdsakus“, kuriais tenka sekti ieškant mūšio vietos, atskleidė istorikas.
Pasirinko kitą atskaitos tašką
„Ten, kur lokalizuojama dabar, Joniškio rajone Jauniūnų kaime, kaip tik ir nėra vieno iš šių požymių – rimtos pelkės. Ten galėjo būti šlapios pievos, nes yra molingas nelaidus vandeniui gruntas, bet pagal parašymus turėjo būti tokia pelkė, kuri užblokavo kariuomenės judėjimą. Šlapia vieta nebūtų sudariusi rimtos kliūties. Be to tai buvo žiemgalių teritorija. Išnagrinėjus versijas kilo mintis, jog nė viena iš vietų netenkina aprašomų sąlygų. Tada kilo mintis ieškoti vietos, kuri tenkintų.“, – kodėl suabejojo labiausiai pripažinta versija, pasakojo T.Baranauskas.
Istoriko žvilgsnis nukrypo į Radviliškio rajone esančius Šiaulėnus ir Šiaulės piliakalnį. Pasak T. Baranausko, iš aprašymo neįmanoma tiksliai pasakyti ką istorinės kronikos sudarytojai turėjo omenyje:„Ar Šiauliai, ar Šiaulė būtų tas pats užrašymas. Pačiuose Šiauliuose tokio ryškaus piliakalnio net nėra. Prie Šiaulių yra Salduvės piliakalnis. Ten nebuvo tikrasis istorinis Šiaulių centras. Piliakalnis buvo tarp žemaičių ir žiemgalių žemių, kaip žemės centrui, manyčiau, jis buvo per daug paribyje, o Šiaulėnai buvo labiau krašto gilumoje. Jau seniau formulavau mintį, kad XIII amžiuje žemės centras greičiausiai buvo ne dabartiniai Šiauliai, o Šiaulėnai arba Šiaulės piliakalnis. Ne tik aš, bet ir kraštotyrininkai jau kėlė mintį, kad Saulės mūšį reikia sieti su Šiaulėnais“, – apie prielaidas versijai pasakojo anykštėnas.
Istorikas „Anykštai“ pasakojo, kad tikslios žinios tiek apie Šiaulius, tiek apie Šiaulėnus istorijoje pasirodo beveik vienu metu – Šiaulėnai paminimi 1440 metais, o Šiauliai – 1445 metais.
Tyrė dešimtis hektarų
Istorikai mūšio vietos pabandė ieškoti remdamiesi istoriniu kalavijuočių žygio aprašymu ir analizuodami gamtines sąlygas. Darant prielaidą, kad aprašymą reikia sieti su Šiaulėnais, o ne Šiauliais, žvilgsnis, kaip į galimą mūšio vietą, nukrypo į Ilguočius. T.Baranauskas pasakojo, kad toje vietoje buvo pelkė, kuri dabar numelioruota. „Ta vieta galėtų būti labai panaši į aprašomą, bet, žinoma, galėjo būti ir kitos perkėlos per upelį, reikėtų patyrinėti plačiau“, – vis dėlto kategoriškai teigti, kad tai tikrai Saulės mūšio vieta, nedrįso istorikas.
Mūšio vietos ieškotojai į pagalbą pasitelkė technologijas. Mūšio pėdsakų jiems padėjo ieškoti metalo ieškiklių naudotojų klubas. Taip buvo galima ištirti didelius plotus jų nekasinėjant. Klubas Jauniūnuose ištyrė 40 hektarų plotą, o Ilguočiuose – apie 20 hektarų. Su metalo ieškikliais skanuodami šio kaimo laukus, klubo nariai rado du kovos kirvius. Beje, tame lauke rasta jau daug vėlesnio – 1919 metais vykusio svarbaus Radviliškio mūšio prieš bermontininkus pėdsakų. „Net teko kviesti išminuotojus, nes radome vieną nesprogusį sviedinį“, – įspūdžiais iš archeologinės ekspedicijos dalinosi istorikas.
T. Baranauskas pastebėjo, jog metalo ieškiklių naudotojų klubą archeologai pasitelkia nebe pirmą kartą, klubo nariai padėjo archeologui G.Zabielai tyrinėti Šeimyniškėlių piliakalnį ir rado keletą radinių. „Mūšio vietos neįmanoma ištirti klasikiniais archeologiniais metodais, kadangi pataikyti į tą atskirą daiktelį dideliame lauke beveik nerealu. Laimė, kad yra toks metalo ieškiklių naudotojų klubas“, – džiaugėsi istorikas.
Knyga „Saulės mūšio pėdsakų paieškos“ pristatyta Vilniuje, Šiauliuose, Radviliškyje ir Joniškyje. Anykščiuose ją pristatyti neplanuojama, bet, pasak T.Baranausko, jei anykštėnai susidomėtų, pristatymą būtų galima surengti ir Anykščiuose.
