Apie Anykščių aurą ir metalo invaziją

Septyni „Anykštos“ klausimai rašytojui Rimantui Vanagui.

– Kaip reagavote į žinią apie anykštėnų ketinimą tapti Europos kultūros sostine?
– Pasirodo, neprognozuojami ne tik Lajų tako lankytojai, bet ir patys anykštėnai… Aš tokių aukštumų neįkandu. Nors, vos baigęs universitetą, „Jaunimo gretų“ redakcijoje dirbau konsultantu, komentuoti šį užmojį ir dabar jaučiuos nepajėgus. Štai Anykščių aura ar dvasia taip pat daugiau hipotetinė, bet, man regis, kur kas konstruktyviau būtų kalbėti apie ją.
– Kodėl prisiminėte Anykščių aurą? Negi ji šiandien nebe taip skaisčiai švyti?
– Ją prisiminiau sužinojęs, kad šių metų literatūrinės A.Baranausko premijos laureate tapo literatūrologė Viktorija Daujotytė. Šios premijos ji verta jau vien todėl, kad jau senų senovėj, t.y. daugiau nei prieš 20 metų, almanache „Anykščiai“ (1993 m., Nr. 4) pirmąkart puikiai suformulavo, kas toji Anykščių dvasia. Rašytoja ir mokslininkė tąsyk įvardijo ją kaip Genius loci, t.y. vietos dvasią, nurodė mūsų santykį su ja, tiksliau – jos įprasminimo kryptį:
„Jie visi – A.Baranauskas, J.Biliūnas, A.Vienuolis – buvo sodybų, lietuviško meilės ir globos lauko vaikai. (…) savo dvasia, savo dvasios kūrybine energija jie didino ir intensyvino vietos dvasią“. (…) „turėtų ji neapleisti ir dabartinių Anykštijos krašto dvasios saugotojų. Saugojimas yra kūryba. Vietos dvasios kūryba“.
Po penkerių metų toji pati autorė tame pačiame almanache pratęsė ankstesnę mintį: „Pradedant A.Baranausku, iš Anykščių krašto kilusių rašytojų kūrybose klostėsi itin intensyvus gamtos ir kultūros, ne kaip priešpriešų, o kaip simbiozės apmąstymas“.
Taigi: gamtos ir kultūros darna, sutarimas, vienovė. O dabar apsidairykime, kokia gi šiandienos Anykščiuose vietos dvasia? Kaip mes ją saugome?
Anykščių svečiai neretai sako, kad mes visko turime pavydėtinai daug: gražios gamtos, įstabių paminklų, gražių kultūros tradicijų, pramogų. Ar jums dėl to kyla abejonių?
Neabejoja tik tas, kuris negalvoja, o negalvoti – jau fiasko… Anądien einu per nemažai kieno užkampiu laikomą Kupiškio miestelį – ir žaviuosi: jauku, žalia, gryna, kaip poetas sakė, nosį trina… Palei Lėvenį – romantiški mediniai suoliukai, medžio skulptūros. Medis man labai prie širdies, ir mano tėvas, ir abu seneliai iš jo pelnėsi duoną. Prie medžio malonu prisiliesti, jausti jo šilumą. Ne kas kita, o lietuvio meilė ir pagarba medžiui, miškui paakino jaunąjį A. Baranauską sėsti prie poemos „Anykščių šilelis“.
Nesakau, kad Anykščiuose viskas turėtų būti gaminama, statoma, puošiama iš medžio, medžiu, bet akį vis labiau rėžia gamton agresyviai besibraunantis metalas. Modernumo išraiška? Galbūt. Tačiau metalas ir Anykščių dvasia – antipodai… Kai pradedi skaičiuoti, kiek dabar aplinkui metalo, nejauku darosi. Skardiniai bažnyčios bokštai savaime suprantami, jie – Anykščių dvasios polėkio simbolis. Bet kodėl šaltu metalu tvieskia pagrindinis paminklas A.Baranausko aikštėje? Jis meniškai vertingas, tačiau stovi ne savo vietoje, nedera prie senamiesčio. Ką gi, buvo patriotinė akcija, laimėjo idėja, ne akis, širdis ir ne nuovoka.
O jau paskui pasipylė! Apžvalgos bokštai, žviegianti geležis ant Kalitos kalno, plieno trosai viršum Šventosios, aštrių formų surūdiję suoleliai palei bažnyčią, prie kurių negalima net prisiglausti, galingas inžinerinis įrenginys prie Puntuko, dar tas „sunkiojo metalo“ dundėjimas dieną naktį šilelyje (nemanau, kad jis žavėtų SPA klientus), pagaliau dvokianti automobilių grūstis… Betrūko, kad kas nors tarp bažnyčios bokštų įtaisytų kokį besisukantį apžvalgos ratą!
Ši metalo invazija į kurortinę vietovę kelia nerimą, kad mes prarandame sveikos būsenos pojūtį, V.Daujotytės geidautą gamtos ir kultūros darną, didžiuosius Anykščių privalumus, trumpai tarus – saiką. Nesakau, kad jau įvyko neatitaisoma tragedija, bet žmonės, tarkim, braižę aštriakampius stovus su A. Baranausko moraliniu kodeksu (beje, šią gražią idėją pasiūlė Pasaulio anykštėnų bendrija), greičiausiai nė neįsivaizdavo egzistuojant kažkokią Anykščių dvasią…
Trumpai tarus, reiktų būti kur kas atsargesniems, subtilesniems, pagaliau apsispręsti, kas gi tiems mūsų Anykščiams svarbiausia: kurortas, kultūrinis turizmas, Anykščių dvasios išsaugojimas – ar pramogų centras? Kol kas tos dvi priešpriešos nemaloniai drasko akį ir ausį, daužosi kaktomuša.
Bet argi, pvz. Druskininkuose, kurortas ir pramogos nedera?
Druskininkai – kita opera, kita respublika, kita paskirtis, jų ir istorija bei šlovė kitokia….

Visas tekstas publikuojamas šio šeštadieno „Anykštos“ laikraštyje.