Vilniaus universiteto dėstytojas, archeologas prof. dr. Albinas Kuncevičius. VU Istorijos fakulteto nuotr.
Šarūnas Subatavičius
Vilniaus universitetą garsina daugybė garsių ir pasižymėjusių mokslininkų. Vienas iš jų – archeologas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albinas Kuncevičius. Šio žmogaus biografija išties įspūdinga. Beveik dešimtmetį dirbęs paminklosaugoje, Lietuvos atgimimo laikotarpiu prisijungė prie Lietuvos valdovų rūmus kasinėjusių archeologų komandos. Apsigynęs daktaro disertaciją būtent apie radinius šiuose rūmuose, A. Kuncevičius pradėjo dirbti Vilniaus universitete ir dar rimčiau domėtis mūsų valstybės istorija.
Vieni iš reikšmingiausių profesoriaus atradimų – mūrinė, didžiojo kunigaikščio Kęstučio laikus menanti pilis Senuosiuose Trakuose bei Dubingiuose surasti didikų Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Mikalojaus Radvilos Rudojo palaikai.
– Kilote iš Marijampolės, tiesa? Ar dar mokykloje supratote, kad pažinti praeitį yra Jūsų pašaukimas?
– Taip, aš mokiausi Marijampolėje, Jono Jablonskio gimnazijoje, ten buvo sustiprintas humanitarinis dėstymas, lotynų kalba ir kiti dalykai. Kadangi iš humanitarinių dalykų daug neprigalvosi, dar sovietiniais laikais filologija nesudomino, o teisė atkrito, nes tėtis buvo Sibire kalėjęs, tad aš stojau į istoriją. Anuomet Vilniaus universitete visi iki trečio kurso studijuodavo istoriją, o vėliau rinkdavosi specializaciją. Norėjau specializuotis Lietuvos istorijoje, tačiau manęs nepriėmė, tad teko eiti į archeologiją, kuo nebuvau per daug sužavėtas. Pabaigęs studijas, gavau paskyrimą į paminklosaugą, užsiėmėme kultūros paminklų apskaita. Visgi mano interesas buvo Lietuvos istorija, tad 1987 metais dalyvavau konkurse ir patekau į Vilniaus žemutinės pilies kasinėjimų komandą, kur dirbau iki 1994 metų. Tuo metu tai buvo patys geriausi ir profesionaliausi kasinėjimai Lietuvoje.
– Per savo karjerą tyrinėjote daug Lietuvai svarbių kultūros paveldo objektų, iš kurių atskirai galima paminėti mūrinę Senųjų Trakų pilį, senąją Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio rezidenciją. Pirmuosius archeologinius kasinėjimus Senuosiuose Trakuose vykdėte 1994–1995 metais, tačiau ir vėliau čia sugrįždavote – bene paskutinį kartą šią piliavietę tyrinėjote 2018 metais. Kokius klausimus gali padėti atsakyti tolimesni šios vietos tyrimai?
– Ši vieta labai svarbi Lietuvos istorijai – Senuosiuose Trakuose gyveno Kęstutis su Birute, o 1350 metais jiems gimė Vytautas, kurio ir vaikystė čia prabėgo. 1994 metais iš Trakų istorinio nacionalinio parko pavyko gauti lėšų šios piliavietės tyrimams. Pirmieji kasinėjimai čia buvo pakankamai dideli, išsikasėme du didelius plotus, kurie buvo pakankamai gilūs (1,5–3 m gylio), kasinėjimuose dirbo ne tik tuometiniai Vilniaus universiteto studentai, tačiau ir daug vietos gyventojų. Norėjome sužinoti, kaip atrodo XIV–XV amžiaus radiniai, ir, tiesą sakant, negalvojau, kad ten bus iki tol mums nežinota mūrinė pilis. Šiuo atradimu labiausiai ir didžiuojuosi, nes rasti naują mūrinę pilį yra rimta. Nustatėme, kad pilis naudota gana trumpą laiką ir kažkuria prasme buvo panaši į aptvarinę pilį, ją juosė dviejų metrų storio gynybinė siena, pilies aptvaro kampuose nebuvo bokštų. Istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie ten buvusį pakeliamą tiltą, tad ateityje būtų verta tirti gynybinį griovį ir vartų sistemą. Visgi viduramžių archeologija yra brangus malonumas, tad, pasibaigus finansavimui, didesnių kasinėjimų nebegalėjome organizuoti. Pilies kalnas labai didelis, dabar ant jo stovi bažnyčia su tebeveikiančiu vienuolynu, kurio šventoriuje turbūt gausybė palaidojimų, kuriuos būtina ištirti, jei ketintume brautis iki Kęstučio laikų rūmų pastatų.
– Senojoje Lietuvoje dominavo mediniai gynybiniai įtvirtinimai, kuriuos šiandien irgi vadiname pilimis, tačiau dažnam šis žodis kelia asociacijas su didelėmis mūrinėmis pilimis, pavyzdžiui, kaip Ispanijoje ar Prancūzijoje. Kokios buvo viduramžių Lietuvos pilys?
– Pačios ankstyviausios, mūrinės Gedimino laikų pilys, neskaitant Vilniaus, – Medininkuose, Krėvoje, Lydoje ir Kaune, jos buvo aptvarinės (keturkampės), įrengtos žemumose, su pavieniu bokštu (donžonu) kampe. Vėliau išmokta statyti mūrines pilis sudėtingesnėse vietose, ant kalnų. Tiesa, anksčiau laikytasi nuomonės, kad pilis nuo piliakalnių skiria mūras, tačiau dr. Gintauto Zabielos nuopelnas, pagrindžiant, kad pilis yra uždaras, gynybinis, gyvenamasis kompleksas, ir medinės mūsų piliakalnių pilys tą apibrėžimą atitinka. Beje, ir Vakarų Europoje pirmosios pilys buvo panašios, ir net kai ordinas atsikėlė į prūsų žemes, pirmosios jų pasistatytos pilys galėjo būti medinės.
– 1998–2003 metais tyrinėjote XVI amžių menančią Baltadvario pilį (Molėtų raj.). Galima teigti, kad tai – mažiausiai žinoma Lietuvos pilis. Kuo ji unikali, kodėl daug metų truku-siems tyrimams pasirinkote būtent šį objektą?
– Jei Senuosius Trakus pats pasirinkau tyrinėti, tai Baltadvaris buvo tuometinės Molėtų paminklosaugininkės Nijolės Stalnionienės iniciatyva. Ji sugalvojo, kad šią unikalią lietuvių kunigaikščių Giedraičių bastioninę pilį būtina įtraukti į paminklosaugos tvarkybos programą, organizuoti pilies tvarkybos darbus, o prie jų ir archeologinius kasinėjimus, kurie būtų aktualūs ir vietos gyventojams. Tada finansavimą gavome iš Molėtų rajono savivaldybės, kasinėjome kas vasarą po tris savaites, ir iš tiesų tada prie kasinėjimų prisijungė ne Vilniaus universiteto studentai, o vietos jaunimas. Bandėme daugiau sužinoti apie pačią dvarvietę ir jos struktūrą, išsiaiškinti, ar ją juosęs pylimas buvo supiltas, ketinome paskatinti dvaro pastatų atstatymą, juolab, kad yra išlikę pakankamai istorinės medžiagos, architektūrinių detalių ir t. t. Tikėjomės gauti pinigų iš užsienio fondų, tačiau dvarvietės teritorijoje buvo privati sodyba, o tai sudarė sunkumų tvarkant visą teritoriją bei finansuojant valstybės lėšomis objekto tvarkymą, ten stovėjo sodyba. Pati vieta išties yra labai unikali, XVI amžiuje lietuvių kunigaikščių Giedraičių pilaitė buvo įkurta prie Siesarties upės, kurios kitoje pusėje yra ir VI–VIII amžių menantis Baltadvario pilkapynas.
– Baltadvario pilies liekanos nebuvo rimčiau konservuotos, tik uždengtos medinėmis konstrukcijomis, kurios šiandien yra gana prastos būklės. Ar ši, gana atokioje vietoje esanti piliavietė, jau galutinai pasmerkta sunykti?
– Baltadvaris nėra pasmerkta vieta. Ne taip seniai ten vėl vykdyti archeologiniai kasinėjimai ir kiek žinau, ketinama tvarkyti mūrinį pastatą ir vartų likučius, rengiama dokumentacija projektavimui. Baltadvarį tikrai galima prikelti.
– Po Baltadvario sekė Dubingių tyrimai, kuriuos vykdėte kartu su Vilniaus universitetu. 2004 metais Dubingių piliavietės evangelikų reformatų bažnyčioje atradote po altoriumi paslėptus kunigaikščių Radvilų palaikus, kurie vėliau buvo iškilmingai perlaidoti. Ar anuomet pavyko aptikti ir pirminę jų palaidojimo vietą, Radvilų giminės kriptą?
– XVII amžiuje karų metu Radvilų palaikai buvo perkelti ir paslėpti iš už altoriaus apsidėje buvusio rūsio. Rūsį atkasėme, tačiau jis buvo visiškai tuščias. Restauratoriams jį aptvarkius, ten perlaidojome Radvilų palaikus. Svarbu pastebėti, kad Radvilų palaikai buvo slepiami paskubomis, ten nebuvo ir jokių antkapinių lentelių. Palaikus radome visai sumaišytus, ir tik antropologo prof. Rimanto Jankausko dėka pavyko identifikuoti didikų tapatybes, neturėjome galimybių detaliai nustatyti, kuris kaulas kam priklausė, tad palaikai buvo perlaidoti bendrame sarkofage, kurį specialiai tam pagamino garsus sarkofagų restauratorius Gintaras Kazlauskas. Šiandien DNR tyrimai gerokai labiau pažengę nei tada, kai vykdėme tyrimus ir jų galimybės vis labiau tobulėja, tad yra vilties, kad ateityje galėsime atskirti sumaišytus kaulus. Juk jeigu kas rastų Vytauto kapą, kuris daug kartų keitė savo vietą, gali būti problema jį atpažinti – labai tikėtina, kad kape nebus jokių insignijų ar užrašų.
– Dubingiuose užtrukote bemaž dešimtmetį. Per tą laiką buvo atkasti ir konservuoti Dubingių pilies bažnyčios pamatai, o atkastos Radvilų rezidencijos mūrų likučiai uždengti betoniniu sarkofagu. Ar ten dar liko, ką tirti?
– Rūmus ištyrėme iki galo, liko tik keli kampeliai su turtingu kultūriniu sluoksniu, sąmoningai palikti ateičiai. O kalbant apie visą Dubingių piliavietę, tai yra vienas iš pačių didžiausių piliakalnių Lietuvoje, minimas Livonijos ordino šaltiniuose. Ten dar labai daug tyrimams perspektyvių vietų: pavyzdžiui, griovys tarp Radvilų rūmų ir bažnyčios, ten buvo gausybė radinių. Dubingių piliavietėje buvo ir medinių pastatų, ir senųjų tvenkinių vietos likusios, kuriose pilna radinių, tad ten tikrai dar liko, ką tirti.
– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie Dubingių pilies atstatymą. Teigiama, kad prieš du dešimtmečius po betoniniu sarkofagu konservuotų mūrų būklė dėl drėgmės sparčiai blogėja. Su kokiomis problemomis yra susiduriama ir kodėl Radvilų rezidencijos atstatymas yra būtinybė?
– Iš pat pradžių atkasti mūrai buvo apdengti medine pašiūre, vėliau pastatytas betoninis sarkofagas, tačiau jau ilgą laiką nepavyksta susitvarkyti su ten besikaupiančia drėgme. Dabar ten viskas pelėsiais paskendę. Tiesa, jau yra skirta lėšų kondicionieriams įrengti. Kalbant apie atstatymą, praktika rodo, kad atstatytuose Valdovų rūmuose įkurtas muziejus žmonėms yra labai prasmingas, tad būtų labai įdomu išgirsti ir Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko nuomonę. Aišku, Dubingių pilies atstatymo darbai irgi nemažai kainuotų ir jau ieškoma finansavimo šaltinių, tuo užsiima 2024 metais įkurtas Dubingių pilies fondas, yra atlikti architektūriniai tyrimai ir parengtos hipotetinės rūmų vizualizacijos.
– Nuo 2015 metų vadovaujate Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedrai. Į kokių objektų ar praeities įvykių tyrimus šiuo metu koncentruojatės?
– Vadovauju jau trečią kadenciją ir mano paties noru, tikriausiai ji bus paskutinė. Pamatinis mūsų tyrimų objektas yra Kernavės archeologinė vietovė, ten turime bazę studentų praktikoms. Galime pasigirti profesorės Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės-Keen paleobotanikos laboratorija, gavusia milžinišką Europos sąjungos paramą sorų tyrimams, taip pat jau turime laboratoriją gyvūnų kaulų tyrimams, kuriai vadovauja doc. dr. Giedrė Piličiauskienė. Jau įrenginėjame naują patalpą keramikos tyrimų laboratorijai, kuriai jau esame įsigiję brangią įrangą, o vadovauja doc. dr. Justina Poškienė.
– Tiesa ta, kad iš istorijos, archeologijos mokslo turtų nesusikrausi – būtent dėl šios priežasties nemažai studentų vėliau nusprendžia dirbti visai ne pagal specialybę. Kodėl verta pažinti praeitį ir kokius studijų metu įgytus įgūdžius studentai galės panaudoti sparčiai besikeičiančiame šiandienos pasaulyje?
– Tiesa, kai kurie ir po parašytų disertacijų nueina net ir į bankus ar kitur dirbti ne archeologinių darbų, bet tai turbūt natūralu. Archeologija labai pasikeitė nuo tada, kai pats studijavau – tada buvo gryna archeologija, akmens amžius ir kiti proistorės laikotarpiai, o dabar archeologiniai tyrimai yra kompleksiniai, smarkiai persipynę su tiksliųjų mokslų metodika ir naujausiomis technologijomis. Čia yra ir detektyvinių, ir teisminės antropologijos elementų: pavyzdžiui, šiuo metu yra rašoma disertacija apie Tuskulėnų masinės kapavietės tyrimus. Dažnai archeologai dirba su istorikais, naudojasi jų medžiaga, geras to pavyzdys yra Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų atradimas.
– Daug valstybės saugomų kultūros paveldo objektų nyksta, o kai kurių greit jau nebeliks ir ant žemės paviršiaus. Suprantama, valstybė neišgali pasirūpinti visais paveldo objektais. Ar turėtume susitaikyti, kad dalies kultūros paveldo objektų išsaugoti tiesiog nepavyks?
– Susitaikyti tai ne, bet reikėtų atsirinkti prioritetus, kas yra svarbiausia ir ką būtina išsaugoti. Taip pat svarbu susitelkti ir į nykstančių objektų tvarkybą, ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.
– Po dešimtmečių paieškų, šių metų pradžioje galiausiai buvo paskelbta apie Vilniaus arkikatedroje rastas Lietuvos valdovų insignijas. Kaip žinia, ilgą laiką jų tiesiog nenorėta atrasti, o kai atradėjas kreipėsi į aukščiausius valstybės vadovus, rastos insignijos buvo pristatytos per sukąstus dantis. Kodėl Lietuvai svarbių istorinių objektų, eksponatų paieškomis bei išpirkimu užsienio aukcionuose dažniau užsiima privatūs asmenys, verslininkai, kolekcininkai, ir atrodo, čia nematyti valstybės iniciatyvos?
– Čia, matyt, valstybinės politikos klausimas – bent jau kaimyninėje Lenkijoje iki šiol tas buvo daroma sistemingai ir koordinuotai. Pas mus, kiek man žinoma, Valdovų rūmų muziejus reguliariai ieško eksponatų ir juos įsigyja, tačiau yra ir tokių žmonių, kurie savo lėšomis tai daro. Kartais ir mokslininkai ieško – čia galima paminėti šviesaus atminimo dr. Vytauto Urbanavičiaus nuopelnus, tyrinėjant Vilniaus arkikatedrą ir ieškant Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, aktyviai ieškota Vasario 16-osios akto. Visgi dideli atradimai padaromi ir labai motyvuotų entuziastų, ką rodo ir arkikatedroje surastos Lietuvos valdovų insignijos.
– Nuo 2014 metų, kuomet įsikūrė Metalo ieškiklių naudotojų klubas, jis vienija apie 40 narių, jie per savo gyvavimo laikotarpį yra dalyvavę iki 200 archeologinių žvalgymų, kurių metu talkino archeologams ir padarė nemažai atradimų. Visgi mėgėjiškai metalo ieškiklius naudojančių asmenų Lietuvoje yra per dešimt tūkstančių, o tarp jų pasitaiko ir vienas kitas, sąmoningai nuslepiantis mokslui vertingus radinius arba jų ieškantis valstybės saugomose paveldo teritorijose. Ar įmanomas kompromisas tarp paveldosaugininkų ir metalo ieškiklininkų bendruomenės, kalbant apie mėgėjiškas paieškas?
– Man atrodo, kad tas kompromisas yra. Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatyme yra numatyta, kad kultūros vertybių registre įrašytose vietovėse bei jų apsaugos zonose tokios paieškos, neturint leidimų, negali būti vykdomos. Taip pat labai svarbu, kad metalo ieškiklių naudotojai, atsitiktinai radę svarbių kultūros vertybių, jų nenuslėptų, o praneštų paveldosaugininkams, nes tai yra mokslui svarbi informacija. Tuo tarpu kolegos archeologai, vykdydami tyrimus, dažnai į pagalbą pasitelkia metalo ieškiklių naudotojus, kurių dėka patikrinami dideli plotai ir apie šiuos žmones atsiliepimai yra patys geriausi.
– Galbūt savo karjeroje susidūrėte su kokiu įdomesniu atveju, kuris ilgam įstrigo į atmintį? Ką asmeniškai įdomiausio, kurioziško ar net sukrečiančio teko atrasti kasinėjimų metu?
– Yra visokių dalykų buvę, 2002 metais kartu su dr. Justina Poškiene kasinėjome atsitiktinai aptiktą Napoleono kareivių masinę kapavietę šiaurės miestelyje. Ten buvo per tris tūkstančius palaikų, kurie buvo sumesti vienas ant kito. Tie kasinėjimai buvo tikras iššūkis.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Pagyvensim – pamatysim. Dar ne taip seniai baigėsi vienas iš didžiausių projektų Lietuvoje – dujotiekis, kuris buvo tiesiamas nuo Kernavės iki Lenkijos sienos. 2020 metais vykę trasos tiesimo darbai palietė gausybę archeologinių objektų, kuriuos buvo būtina ištirti. Subūrėme Vilniaus ir Klaipėdos universitetų, Lietuvos istorijos instituto bei privačių įmonių archeologus ir atlikome žvalgymus visos dujotiekio trasos plote, o kur būtina, ir detaliuosius archeologinius tyrimus. Tais metais tai buvo vienas daugiausiai pelno Vilniaus universitetui atnešusių projektų, kuriam vadovavau. Taigi, šiuo metu rašome knygą, apibendrinančią mūsų vykdytus tyrimus dujotiekio trasoje.
