Anykščių sportininkai nepriklausomybės metais pasiekia neįtikėtinai aukštų rezultatų. Anykščių rajone gyvena vos vienas procentas šalies gyventojų, o Lietuvos suaugusiųjų pirmenybėse mūsiškiai tikrai renka kelis procentus visų medalių. Mūsų rajoną garsina slidininkai, biatloninkai, imtynininkai, sunkiaatlečiai. Plaukikas Giedrius Titenis per savo jau gerą dešimtį metų trunkančią profesionalo karjerą Lietuvos pirmenybėse susirinko bent dvidešimt, o gal ir trisdešimt medalių.
Gal paradoksas, o galbūt dėsningumas, jog individualiame sporte išskirtinai sėkmingi Anykščiai sportiniuose žaidimuose yra išskirtiniai nevykėliai. Per 26-erius nepriklausomybės metus jokia Anykščių komanda nėra žaidusi šalies aukščiausioje lygoje. Net lietuviškos ripkos korifėjų neužauginome. Prieš naująjį krepšinio sezoną savo gyvavimą baigė Lietuvos trečiojoje lygoje rungtyniavęs „KKSC-Volupis“. Šios komandos finansavimas iš rajono biudžeto buvo keistokas, mat samdyti profesionalai rungtyniavo neprofesionalioje regionų lygoje. Tokios komandos finansavimas galėjo būti pateisinamas tik tuo, kad kritimas į RKL yra laikytinas laikinu, kad tikslas – krepšinio komandą grąžinti į antrąją lygą, o vėliau siekti patekti į elitinį LKL divizioną. Kuriems galams mes tą keistą komandą šėrėm, jei galų gale ją išvaikėm? Žinoma, naujos valdžios netesi buvusių valdžių pažadų, o senųjų senas strategijas įgyvendinti apskritai yra vulgaru.
Mano supratimu, kiekvienas rajono centras turėtų turėti kažką, kas telktų bendruomenę,už ką bent dalis gyventojų sirgtų, nervintųsi, stebėtų veiklą internete. Duonos ir žaidimų reikia liaudžiai. Man patiktų profesionalus Anykščių miesto cirkas ar kokia bent jau „Branstormų“ lygio Anykščių muzikos grupė. Bet, sutikim, kad remiantis principu – mūsų miesto komandoje turi žaisti anykštėnai, profesionalaus cirko neturėsime (Kas mums pagimdys mešką?).
Utenoj užaugo toks Jonukas Valančiūnas. Neblogas „centras“, bet už Utenos „Juventus“ nežaidžia. Matyt, jis labai nepatriotiškas… Keli Anykščių jaunieji krepšininkai, vos sulaukę 14-15 metų, išvyko į didesnius miestus. Atakuojantis gynėjas Gytis Asačiovas kviečiamas į U16, 208 cm „centras“ Mykolas Bitvinskas į U17 Lietuvos rinktines. Ar jie kada žais už Anykščių miesto komandą? Gal ir žais, bet geriau, kad… nežaistų. Jei šie ar kiti perspektyvūs jaunuoliai kada nors grįš į savo miestą ir karjerą pradės nuo RKL, vadinasi, Amerikos universitetai ir NBA gali išsiversti ir be jų. Žinoma, kad savo miesto komandose smagiau matyti saviškius nei pirktinius žaidėjus, tačiau sutikim, kad taip nebegali būti. Krepšininkai, net jei jie ir anykštėnai, laisvi migruoti po pasaulį ieškodami geriausių darbo pasiūlymų. Net ir Lietuvoje yra bent dvidešimt komandų, galinčių mokėti krepšininkams algas, taigi potencialių jų darbdavių, o žaidėjai laisvi save parduoti kaip įmanoma brangiau.
Tolesnį „KKSC-Volupis“ laikymą RKL būčiau vadinęs „nei šiokiu, nei tokiu“, bet komandos likvidavimas, mano supratimu, dar blogesnis sprendimas. Svarsčiau, jog galbūt, po miesto stadiono rekonstrukcijos ketinama Anykščiuose atgaivinti futbolą. (Apie miesto stadioną kalbu todėl, kad J. Biliūno gimnazijos aikštyne dėl jo nestandartinių išmatavimų negali vykti jokios Lietuvos futbolo lygos varžybos). Bet, pasirodo, ne. Valdžia planų investuoti į futbolą neturi. Anykščių mero patarėjas Kęstutis Indriūnas „Anykštai“ sakė, jog planuojama vaikus mokyti lauko teniso… Žinoma, galima mane kaltinti, kad kabinuosi prie stulpo, bet Lietuvos „tenisizacija“ man atrodo juokinga jau vien dėl to, kad absoliuti dauguma trenerių geriausiu atveju yra antros kartos savamoksliai. Juk Tarybų Sąjungoje nebuvo ne tik sekso, bet ir teniso… Po teniso „įvedimo“ neartais Anykščių sporto dirvonais liks tik kriketas, polas ir golfas…
Beje, nepamiršau, kad prieš dvidešimt metų rašiau, jog nepritariu profesionalios Anykščių krepšinio komandos išlaikymui rajono biudžeto lėšomis. Bet laikai tada buvo kiti. Tada biudžetininkams vėlavo algos, net socialinių pašalpų išmokos gavėjams vėlavo. Prieš dvidešimt metų buvo baisūs laikai, pinigų trūko ne tik pašalpoms, jų nebuvo net pačios mažiausios, beveik nepastebimos medinės pilies statyboms. Dabar biudžete pinigų – kaip šieno. Dabar jau galima kalbėti ne tik apie duoną, jau galima svajoti ir apie žaidimus.
