Šeštadienio ,,Anykštoje” – Vidmanto Šmigelsko ,,Rievės”, kuriose autorius aiškina, jog ,,melagingas tiražas yra tiesioginė vagystė ir iš reklamos davėjų, ir iš konkurentų”.
,,2000 metais pradėtas leisti ,,Šilelis“ per tuos dvidešimt metų vartėsi labiau nei Neimaras ant futbolo vejos. Keitėsi leidinio formatas, popierius mutavo nuo centimetro storio iki tualetinio (ir atvirkščiai), laikraščio redaktoriais pabuvo jau kas trečias anykštėnas. Beje, ,,Šilelyje“ niekuomet nedirbo nė vienas profesionalus žurnalistas, jau nekalbant apie redaktorius (didelė dalis jų apskritai buvo be aukštojo išsilavinimo). Atsimenu, kad aš esu geografijos mokytojas, bet dirbu šalia profų ir iš jų mokausi. Vienintelis stabilus dalykas, kuris ,,Šilelyje“ išliko metų metus – laikraščio metrikoje nurodomas tiražas. 2004 metais, kai ,,Šilelis“ pirmą kartą viešai paskelbė savo tiražą, nurodė 2300 skaičių. Toks skaičius laikraščio metrikoje ,,kabėjo“ iki 2008 metų vidurvasario, kol ,,Šilelio“ redaktore tapusi Audronė Pajarskienė mostelėjo tiražą iki 3000. 2010 metais jau nurodomas 3200 egzempliorių tiražas. Nereikia būti profu, jog suprastum, kad baisesnio viduriavimo, kaip ,,didinti“ popierinio leidinio tiražą per krizę, kai tu išgali leisti tik savaitraštį, kai į rinką skverbiasi internetinė žiniasklaida, nebūna. Blogiau tik mirtis ir amfibija. Bet ,,Šilelio“ redaktoriams dzin, jiems nusipjaut ir į sveiką protą, ir į padorumą. 2008-aisiais į A.Pajarskienės tiražą žiūrėjom su ironija, juokaudavom: kada gi ,,Šilelis“ tiražu pralenks ,,Lietuvos rytą“? 2018-ųjų pradžioje ,,Šilelis“ dar skelbėsi turįs 3200 tiražą. O pernai vasarą visgi jį ,,numetė“ iki 3000.” – rašo V.Šmigelskas. Visa publikacija – šeštadienio ,,Anykštoje”
