1922-aisiais, prieš 90 metų, tuo metu 40-metis rašytojas ir vaistininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882-1957) grįžo nuolat gyventi į gimtinę, pasistatė naujus namus dar prosenelių įkurtoje sodyboje ir čia liko iki gyvenimo pabaigos, kad nuveiktų pačius reikšmingiausius darbus.
1922-aisiais, prieš 90 metų, tuo metu 40-metis rašytojas ir vaistininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882-1957) grįžo nuolat gyventi į gimtinę, pasistatė naujus namus dar prosenelių įkurtoje sodyboje ir čia liko iki gyvenimo pabaigos, kad nuveiktų pačius reikšmingiausius darbus.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus savo įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus A. Vienuolio lemtingajam apsisprendimui atminti birželio 20-ąją, trečiadienį, 18 val., kviečia į rašytojo memorialinį namą (A. Vienuolio g. 4, Anykščiai) šiandieninį Anykščių jaunimą, XXI a. pradžioje grįžusį gyventi ir dirbti į gimtinę.
Kvietimas susiburti dešimtis jaunųjų anykštėnų šiomis dienomis pasiekė ir populiariausiomis šiuolaikinio bendravimo priemonėmis – elektroniniu paštu, per socialinius tinklus. Vakaro pokalbio temą „Čia gera sugrįžti?..“ įkvėpė kasdien matomas ir įsimenantis šūkis, prieš keletą metų Anykščių jaunimo iniciatyva paženklinęs Šventosios krantinę. O klaustukas, kuriuo jis šįkart palydimas, susibūrusius jaunuosius anykštėnus skatins pažvelgti į šiuos sugrįžimus įvairiais rakursais, pasidalinti patyrimais, kaip savo indėliu keisti gimtinę, – taip, kaip tai savo laiku, XX a. pirmojoje pusėje, darė ir A. Vienuolis.
Gi pats rašytojas, Anykščiuose praleidęs paskutiniuosius 35-erius savo gyvenimo metus, minėdamas 75-metį anykštėnams kalbėjo: „Gyvendamas toli, aš visuomet veržiaus į savo kraštą, visa siela norėjau palengvinti savo žmonių kančias ir, kai pagaliau apsigyvenau savo Anykščiuose, daugiau iš jų niekur nenorėjau keltis“.
Apie ką bus kalbama Vienuolio namuose? Apie motyvus, kurie paskatina apsigyventi ir ieškoti darbo gimtinėje. Apie jaunystės viltis ir svajones, apie jaunatviškus bandymus keisti aplinką, kad joje ir patiems būtų jauku bei patogu. Ir, žinoma, apie perspektyvą – o kas toliau?..
Šiltą vasaros vakarą, po darbo, muziejininkai labiausiai laukia 25-35 metų amžiaus anykštėnų, užaugusių šiame krašte, išvykusių mokytis ar studijuoti, o paskui po ilgesnės ar trumpesnės pertraukos apsistojusių čia, Anykščiuose. Visai nesvarbu, ar šį apsisprendimą lydi norai gyventi čia visą savo amžių, kaip A. Vienuolis, ar tik tol, kol gyvenimas pasiūlys ką nors patrauklesnio.
XXI a. pradžios sugrįžimus ir sugrįžusiųjų patirtis tą vakarą kaskart lyginsime su A. Vienuolio patyrimais ir jo sprendimais. Lai šios paralelės būna dar viena šiandieninių anykštėnų dovana rašytojo 130-ajam gimtadieniui.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
