I
Koks tvyro požiūris į Lietuvos vienybę, kuri kažkodėl vis dar nežydi. Požiūrių daug, bet populiariausi gal du. Pirmasis romantiškai atodūsingas: ech, kokie buvome vieningi Sąjūdžio laikais! Kad taip dabar! Dabar gi išsiskirstėme į partinius bokso ringus, nebegebančius susitarti ir veikti kartu; susiformavo iš aukšto vypsanti patyčių bei šmeižtų žiniasklaida, asistuojanti antivienybės pojūčiui. Nebėr kas suklijuoja.
Antras požiūris: nieko nereikia dirbtinai klijuoti, vienyti. Jeigu organizmui lemta išsisiskirstyti (razlagatsia – rus.), tai gal tegu ir vyksta kaip gamtos prisakyta. Ir jokios filosofų raudos apie stovėjimą ties bedugnės kraštu nieko nepakeis. Juk nesame kokia nors Baltarusija, kur privalomas vienijimasis nuleidžiamas iš viršaus su visom propagandinėm manipuliacijom bei kitais valdžios svertais.
Aš visgi būčiau arčiau tų romantikų, manančių, jog ir valstybės rankose esama minkštųjų galių, svertų, kuriais galima kurti madą mylėti savo kraštą nedergiamuoju ir neišvažiuojamuoju būdu. Madą jungtis, klijuotis piliečiams į sąmoningą Lietuvos bendruomenę.
Betgi norint ką nors suklijuoti, visų pirma, reikia klijų.
II
Galvojasi, kokia klijuojanti valstybinės svarbos mintis tai padarytų, koks jausmas? Manding reikalingas geras restauratorius arba naujos puodynės žiedėjas. Arba ir tas ir tas, abu labu tokiu dirbantys vardan Tos ir sukuriantys visiškai naują ateities Lietuvos puodą, žvelgdami į geriausius senųjų puodų pavyzdžius muziejuose bei naudodami naujausias, pasaulyje pasiteisinusias technologijas. Puodą, iš kurio paskui valgytume visi – atleidę sau (t.y. – atsileidę), susitaikę.
Yra sakančių – va Ukrainą suklijavo karas, kai juos užpuolė Rusija. Bet negi yra tik toks vienijimosi būdas? (Sako, ukrainiečiai netgi gerti masiškai meta, kad tik nebeturėtų nieko bendro su užpuoliku.) Negi pabudimas įmanomas tik katastrofos ir karo akivaizdoje?
III
Jei rašyčiau pasaką apie nūdienę Lietuvos situaciją, pasinaudočiau romantišku indėnų šamanų mitu, jog žmogus turįs dvi sielas – mechaninę (atsakingą už kūno fiziologinius procesus) ir sielą keliautoją, teikiančią džiaugsmą, pilnatvę ir vedančią Savęsp. Nes toji siela keliautoja naktimis nukeliaujanti pas Sielų Karalių ir ten gaunanti žinojimą, kurlink judėti toliau.
Tačiau jei žmogelis nusideda, prisidirba, prisivagia – nakčia jo siela keliautoja gali būti ir pavogta. Pabunda apvogtasis – viskas lyg ir čiki piki! Mechanika veikia puikiai: žmogus kvėpuoja, širdis plaka, procesai vyksta, bet va – nebedžiugina niekas. Sielos keliautojos nebėr. „Zlastis“ tik ima. O „zlastį“ reikia užpilt… Arba skubiai ieškoti kaltų, priešų – taip ir prasideda savižudiška kova su apvogtu savimi, perkeliant ją į išorę. Nukreipiant į kitus, kitokius. Ypač sielą keliautoją dar turinčius.
IV
Jei žmogus turi sielą keliautoją, tai gal ir Lietuva ją turi. O ką, jeigu ji pavogta? Po visų mūsų karų, pokarių ir holokaustų? Po baudžiavą restauravusios sovietinio melo, grobstymo ir prisitaikymo epochos…
Viltinga žinia nebent ta, kad indėnų šamanai kažkaip sugeba nukeliauti pas sielų vagis ir pavogtąją sielą keliautoją sugražinti savininkui.
Gal koks filmas, spektaklis, visuotiniai atlaidai galėtų ją sugražinti, kad vėl pasijustume kaip Sąjūdžio ištikti?
Tik ar yra režisierių, pajėgių sukurti ką nors panašaus a.a. A.Vajdos lygio „Katynę“, ar kol kas teužaugome tik iki „Zero“ ir „Moterys meluoja geriau“?
Tikėtina, kad atsiras naujų, jaunų veidų ir režisūroje, ypač – jei jiems bus uždegta žalia šviesa ir kultūros ekspertai galų gale pradės atstovauti gyvybiškiems mūsų valstybės interesams.
V
Jei jau politikoje pradeda kauptis permainų debesys, atnešantys naujesnių veidų politikon, tai gal jie kada nors atpūs ir iki žurnalistų palėpės ir išvėdins iš ten senąją kolūkinę nomenklatūrą, veikimo metodais primenančią neseniai nušluotas bebrų partijas DP ir TT.
Kartų bei metodų kaita būtina ir ten – post’komjaunuoliškoje žurnalistinių zadanijų bei sąskaitų suvedinėjimų erdvėje.
VI
Vilius Orvidas svajojo, kad kada nors Lietuvos politikai susirinktų jo sodyboje tiesiog patylėti naktį po žvaigždėmis ant akmenų susėdę – ir jiems taps aišku, ką toliau daryt. Pajus. Regės.
Ar galima Lietuvą kurti be tokio regėjimo, vizijos? Juk ir karalius Gediminas pirmiausia Vilnių susapnavo, o visa kita tebuvo to sapno „copypaste“.
Gal bendra politikų, menininkų, žurnalistų ir kitų bendrapiliečių sukurta vizija ir būtų geriausi klijai?
