Aplinkosaugininkai primena apie invazinių augalų daromą žalą

Vasarą akį traukiančiais žiedynais pasipuošia ir invaziniai augalai, todėl vis dar pasitaiko žmonių, kurie, neatpažinę šių augalų, susivilioja grožiu ir sodina juos savo darželiuose arba prekiauja turgavietėse, taip prisidėdami prie jų plitimo. Aplinkos apsaugos departamentas informuoja apie dažniausiai Lietuvoje sutinkamus invazinius augalus, kurie kelia pavojų vietinėms rūšims, ar net gali būti pavojingi žmonių sveikatai ir kuriuos būtina naikinti. Gyvybingų invazinių rūšių auginimas, dauginimas, mainymas, įvežimas, perkėlimas, prekyba ar kitoks jų naudojimas neturint reikiamo leidimo yra draudžiamas.  

Lietuvos gamtinė augmenija yra unikali ir būtina ekosistemų stabilumui bei gyvūnijos įvairovei palaikyti. Tačiau ši įvairovė dažnai gali būti sutrikdoma išplitus invaziniams augalams, kurie atvežami iš kitų šalių, kaip dekoratyviniai augalai, arba patenka su žemės ūkio kultūromis – grūdais, sėklomis, pašarais ir kt. 

Taip pat vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės, besigrožėdami invaziniais augalais, juos augina, daugina ar užsiima jų prekyba.   

Invaziniai augalai, pavyzdžiui gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), muilinė guboja (Gypsophila paniculata), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus Willd), kanadinė rykštenė (Solidago canadensis), aukštoji ir didžioji rykštenės (S. altissima, S. gigantea), vienametė šiušelė (Erigeron annuus), bitinė sprigė (Impatiens grandulifera Royle), smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora), vis labiau kelia grėsmę vietinėms rūšims ir jų gamtoje sparčiai gausėja. 

Šalyje paplitę invaziniai augalai  

Sosnovskio barščiai paplitę visoje Lietuvoje, gausiausiai aptinkami Rytų ir Pietų Lietuvoje. Tai atvirų vietų augalas, auga dirvonuose, pievose, pamiškėse, krūmynuose, prie vandens telkinių. Jo sąžalynų galima pamatyti ir urbanizuotose teritorijose. Šis invazinis augalas, ne tik greitai plinta užimdamas vietinių augalų vietą, bet ir yra itin pavojingas žmonėms. Visos augalo dalys kaupia furanokumariną, medžiagą, kuri žmogui prisiartinus prie augalo, juos skinant ar šienaujant gali sukelti I–III laipsnio odos nudegimus. 

2016 m. Sosnovskio barštis paskelbtas invazine Europos Sąjungos rūšimi ir įrašytas į susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą, o visos valstybės narės įpareigotos valdyti jo plitimą. Kasmet savivaldybėms skiriamos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos, kurias galima panaudoti ir invazinėms rūšims naikinti. 

Gausialiapiai lubinai plačiai paplitę visoje Lietuvoje, dažniausiai auga paupiuose, drėgnose vietose, paunksmėse.  

Invaziniai lubinai didina azoto atsargas dirvožemyje, todėl tose vietose ima nykti pievų, smėlynų ir kitų buveinių augalų rūšys. Jie pasižymi gebėjimu greitai daugintis, prisitaikyti prie įvairių gamtinių sąlygų. Taip pat lubinų sėklos gyvybingos išlieka ilgai, todėl reikia būti atidiems naudojant dirvožemį, kuriame jie auga.  

Muilinės gubojos gausūs sąžalynai dažiausiai sutinkami Lietuvos pajūryje tiek žemyninėje Baltijos pajūrio dalyje, tiek Kuršių nerijoje.   

Dėl tankių augalo sąžalynų pasikeičia bendrijų struktūra, pakinta smėlynams būdingų samanų danga. Muilinės gubojos sutvirtina vėjo pustomas kopas, todėl labai sumažėja retiems augalams, galintiems augti tik pustomame smėlyje, tinkamų buveinių plotai. Susidariusiuose sąžalynuose taip pat nelieka vietos kitiems atviruose smėlynuose ir judriame smėlyje gyvenantiems organizmams.  

Baltažiedė robinija, arba akacija, auga beveik visoje Lietuvoje, bet jų ypač gausu Kuršių nerijoje, Kauno, Švėkšnos, Druskininkų parkuose. Šis medis dauginasi ir sėklomis, ir šaknų bei kelmų atžalomis. Atžalomis robinija per metus gali išplisti 20 metrų atstumu. 

Tankiais sąžalynais augančios baltažiedės robinijos keičia dirvožemio cheminę sudėtį ir ten, kur jos auga, suveši nebūdingi azotamėgiai augalai. Dėl šios priežasties ypač kenčia smėlynų buveinės – jose ilgainiui išnyksta smėlynams būdingos rūšys. 

Raukšlėtalapis erškėtis labiausiai paplitęs rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse, taip pat Baltijos pajūrio kopose.  

Raukšlėtalapiai erškėčiai išaugina ilgus šakniastiebius, dėl to sudaro didelius ir tankius sąžalynus. Jie neigiamai veikia vietinius augalus, gyvūnus, bendrijas ir buveines, dėl jo išplitimo labai smarkiai sumažėja vietinių rūšių įvairovė.   

Visoje Lietuvoje taip pat gausiai paplitusios invazinių rykštenių rūšys (kanadinė, aukštoji ir didžioji). Šie augalai gausiai sutinkami aplink miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės ūkio paskirties plotuose, miškų pakraščiuose, pakelėse ar kitose atvirose vietovėse.   

Invazinės rykštenės išaugina itin daug šakniastiebių, sudaro tankius sąžalynus ir juose nebelieka vietos vietinėms augalų rūšims, ypač žoliniams, nyksta natūralios jų bendrijos, keičiasi ir mažėja ir gyvūnų rūšinė sudėtis bei visa ekosistema.   

Be to, iš dirvožemio jos paima daug daugiau maisto medžiagų nei vietiniai augalai, dėl to jis parūgštėja ir kai kurie kiti augalai jame ima skursti arba iš viso išnyksta. 

Lietuvoje tankiažiedė rūgštynė yra plačiai paplitęs ir toliau plintantis invazinis augalas. Dabar rūšis aptinkama visoje šalyje, auga pievose, upių pakrantėse, pakelėse, miškų aikštelėse, palei geležinkelius, apleistuose dirbamuosiuose laukuose, dykvietėse.   

Įsikūrusios natūraliose arba pusiau natūraliose pievose, tankiažiedės rūgštynės stelbia vietinius, ypač žemaūgius, pievų augalus. Šis augalas menkina pievų ūkinę vertę, nes gyvuliai jų neėda.   

Vienametė šiušelė yra labai dažna ir aptinkama visoje Lietuvoje, ypač gausi pietinėje šalies dalyje. Dažniausiai įsikuria sausose ir vidutinio drėgnumo pievose, dykvietėse, apleistuose dirbamuosiuose laukuose, dirvonuose, pakelėse, ant geležinkelio pylimų, neretai auga miškų kirtavietėse, pamiškėse, upių pakrantėse.   

Vienametė šiušelė yra ekologiškai plastiška rūšis, lengvai prisitaikanti prie įvairių aplinkos sąlygų. Daugiausiai žalos pridaro pievų bendrijoms. Šis augalas konkuruoja su vietiniais, ypač sausoms pievų buveinėms būdingais augalais.  

Bitinės sprigės Lietuvoje aptinkamos vandens telkinių pakrantėse sudaro labai didelius ir tankius sąžalynus, kurie neretai driekiasi kelis ar net keliolika kilometrų, todėl buveinėse sumažėja vietinių augalų rūšių įvairovė, keičiasi vertingų aukštųjų žolynų, aliuvinių miškų ir kitų buveinių sudėtis. Susidarius tankiems sąžalynams vandens telkinių pakrantėse, suintensyvėja krantų erozija, gerokai paspartėja vandens eutrofikacija.   

Smulkiažiedė sprigė plačiai paplitusi visoje šalyje ir yra vienas iš dažniausių miškuose aptinkamų invazinių augalų. Šių augalų dažnai aptinkama paupių krūmynuose, patvoriuose, dykvietėse, soduose. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia rūšimi.  

InvazInių augalų naikinimas  

Invazinių augalų plitimui mažinti naudojamos įvairios priemonės, –  mechaninis šalinimas, cheminės medžiagos, augalų iškasimas ar nupjovimas  palankiausiu metu (kai augalas nespėja subrandinti sėklų).   

Kartais išnaikinti visų tam tikros rūšies individų būna neįmanoma, todėl vietoje naikinimo imamasi kontroliuoti jų populiacijas, kad invaziniai augalai padarytų kiek įmanoma mažiau žalos.  

Plačiau apie invazinių augalų naikinimą rasite atmintinėje apie invazines rūšis. 

Atsakomybė   

Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų.    

Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800–1 500 eurų bauda.