Šiuolaikinės psichoanalizės klasikė ir psichoanalitinės diagnostikos vadovėlio „Psichoanalitinė diagnostika. Asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese“ („Psychoanalitic Diagnosis : Understanding Personaly Structure in the Clinical Process“) autorė Nancy McWilliams savo paskaitose pabrėžia, kad psichoterapija yra daugiau nei kova su simptomais ir pateikia pastaruoju metu praktikuojančių terapeutų sudarytą psichinę ir emocinę sveikatą apibūdinančių kriterijų sąrašą.
1. Gebėjimas mylėti. Gebėjimas atsiduoti santykiui, atsiverti Kitam. Mylėti kitą žmogų tokį, koks jis yra – su visais privalumais ir trūkumais, neidealizuojant ir nenuvertinant. Tai gebėjimas duoti, o ne imti. Tai sakytina ir apie tėvų meilę vaikams, ir apie partnerišką vyro ir moters meilę.
2. Gebėjimas dirbti. Tai susiję ne tik su profesija. Visų pirma tai gebėjimas kurti tai, kas vertinga žmogui, šeimai ir visuomenei. Žmonėms svarbu suvokti, kad tai, ką jie daro, turi prasmę ir yra svarbu Kitiems. Tai gebėjimas duoti pasauliui kažką naujo, kūrybinis potencialas. Tai dažniausiai sunku paaugliams.
3. Gebėjimas žaisti. Turimas omenyje ir tiesioginis vaikų gebėjimas žaisti, ir suaugusiųjų gebėjimas žaisti žodžiais ir simboliais. Tai gebėjimas naudoti metaforas, alegorijas, ironiją, simboliškai išreikšti savo patirtį ir tai darant jausti malonumą. N. McWilliams pateikia estų kilmės amerikiečių psichologo Jaako Pankseppo tyrimą, kuris įrodė, kad žaidimas yra labai svarbus smegenų vystymuisi. J. Pankseppas rašė, kad gyvūnų jaunikliai dažnai žaidžia, naudodami kūnų kontaktą, ir tai labai svarbu jų raidai.
Be to, jei gyvūnams vieną dieną neleidžiama žaisti, kitą dieną jie žaidžia su dvigubai didesniu entuziazmu. Mokslininkas analogiškai įvertino ir žmones ir pateikė prielaidą, kad hiperaktyvūs yra tie vaikai, kurie galbūt nepakankamai žaidžia. Be to, šiuolaikinėje visuomenėje juntama bendra tendencija, kad mes vis mažiau žaidžiame. Mūsų žaidimai iš aktyvių virsta stebėjimu iš tolo. Vis mažiau šokame, dainuojame, sportuojame, ir vis daugiau stebime, kaip tai daro kiti. Įdomu, kokių pasekmių tai gali turėti psichinei sveikatai?
4. Saugūs santykiai. Dažnai žmonės, kurie kreipiasi į psichoterapeutą, yra atsidūrę smurtu, grėsme ir priklausomybe pagrįstame, kitaip tariant, nesveikame santykyje. Vienas iš psichoterapijos tikslų – padėti jiems tai ištaisyti. Kad geriau suprastume šio reiškinio priežastis ir prigimtį, galime pasitelkti Johno Bowlby prieraišumo teoriją. Jis aprašė tris prieraišumo tipus: normalų (saugų), nesaugų nerimastingą (sunkiai pakelia vienatvę, todėl toks žmogus prilimpa prie svarbaus objekto) ir nesaugų vengiantį (žmogus gali lengvai paleisti Kitą, bet jo viduje lieka didžiulis nerimas).
Vėliau buvo išskirtas dar vienas prieraišumo tipas – dezorganizuotas: tokie žmonės į jais besirūpinantį asmenį dažnai reaguoja kaip į šilumos ir kartu baimės šaltinį. Toks prieraišumo tipas būdingas žmonėms, kurie vaikystėje patyrė prievartą ar buvo atstumti. Tokie žmonės „prilimpa“ prie prisirišimo objekto, ir tuo pačiu jam „kanda“.
Deja, prieraišumo sutrikimai yra gana paplitęs reiškinys. Laimei, prieraišumo tipą galima keisti. Paprastai tokiu atveju padeda psichoterapija, tačiau prieraišumo tipas gali pasikeisti ir užmezgus stabilius, saugius, ilgalaikius (trunkančius ilgiau nei 5 metus) santykius su partneriu.
5. Autonomija. Į psichoterapeutą dažnai kreipiasi asmenys, kurie jaučia jos trūkumą (bet turi didžiulį jos potencialą, jei vis dėlto atėjo į terapiją). Tokie žmonės daro ne tai, ko iš tiesų nori. Jie net nespėja išsirinkti (įsiklausyti į save), ko gi jie galėtų norėti. Neretai vienose srityse nerealizuota autonomija gali būti perkeliama į kitas sritis, arba bent jau sudaroma tokia iliuzija. Pavyzdžiui, pacientai, kenčiantys nuo anoreksijos, dažniausiai bando kontroliuoti bent kažką, kas jiems atrodo prieinama, vietoj savo troškimų rinkdamiesi savo svorį.
6. Stabilus savęs ir objekto suvokimas ir integruotumo koncepcija. Tai gebėjimas išlaikyti kontaktą su visomis savo asmenybės pusėmis – ir gerosiomis, ir blogosiomis, ir maloniomis, ir nekeliančiomis didelio džiaugsmo. Tai taip pat gebėjimas jausti konfliktus ir nesuskilti. Tai kontaktas tarp vaiko, kuriuo aš buvau, tuo, kas esu dabar, ir ta asmenybe, kuria tapsiu po 10-ies metų. Tai gebėjimas atsižvelgti į viską, kas duota gamtos, ir į tai, ką sugebėjau savyje išvystyti, ir integruoti tai. Vienas iš šio punkto sutrikimų gali būti savo kūno niokojimas, kai kūnas pasąmonės lygmenyje nesuvokiamas kaip mano dalis. Jis yra kažkas atskira, ką galima pjaustyti, versti badauti ir t. t.
7. Gebėjimas atsigauti po streso (ego jėga). Jei žmogus turi užtektinai ego jėgos, patyręs stresą jis nesuserga, bandydamas išeiti iš streso nesinaudoja tik vienu sustabarėjusiu gynybos metodu, nepraranda kontrolės. Jis sugeba sėkmingai prisitaikyti prie naujos situacijos.
8. Realistiška ir stabili savivertė. Daugelis žmonių nerealistiškai griežtai save vertina, juose tūno rūstus kritikuojantis superego. Galima ir atvirkštinė situacija (būdinga JAV) – perdėtas savęs išaukštinimas. Tėvai liaupsina vaikus, norėdami turėti viską, kas geriausia, įskaitant ir „geriausius“ vaikus. Bet tokios nepagrįstos pagyros, kurioms iš esmės trūksta meilės ir šilumos, vaikams sukelia tuštumos jausmą. Jie nesupranta, kas jie iš tiesų yra, jiems ima atrodyti, kad niekas jų iš tiesų nepažįsta. Jie dažnai elgiasi taip, lyg turi teisę būti traktuojami kaip išskirtiniai, nors to nenusipelnė.
9. Vertybių sistema. Svarbu, kad žmogus suvoktų etines normas, jų prasmę ir tuo pačiu mokėtų jų laikytis lanksčiai. XIX a. buvo kalbama apie „moralinę beprotybę“, o šiandien tai greičiausiai vadintume antisocialiu asmenybės sutrikimu. Tai rimta problema, kai žmogus nesupranta ir nejaučia įvairių etinių, moralinių, vertybinių normų ir principų. Nors tokie žmonės gali turėti kitus šiame sąraše išvardytus elementus.
10. Gebėjimas išgyventi emocijas. Gebėjimas išgyventi emocijas reiškia gebėjimą likti su jomis, išjausti jas, bet jų veikiamam nesiimti veiksmų. Tai taip pat gebėjimas išlaikyti kontaktą ir su emocijomis, ir su mintimis – savo racionaliuoju pradu.
11. Refleksija. Gebėjimas pažvelgti į save iš šalies. Žmonės, turintys šį gebėjimą, sugeba įžvelgti savo problemų esmę ir atitinkamai taip jas spręsti, kad galėtų kuo veiksmingiau padėti patys sau.
12. Mentalizacija. Turintys tokį gebėjimą žmonės sugeba suprasti, kad Kiti – tai visiškai atskiros asmenybės, turinčios savo išskirtinių bruožų, savitą asmenybės ir psichologinę struktūrą. Tokie žmonės taip pat jaučia skirtumą tarp to, kad jie jaučia nuoskaudą nuo kažkieno ištartų žodžių, ir to, kad iš tiesų kitas žmogus nenorėjo jų įskaudinti. Nuoskauda kilo dėl jų asmeninės patirties ir asmenybės bruožų.
13. Platus gynybinių mechanizmų spektras ir gebėjimas lanksčiai juos pritaikyti.
14. Gebėjimas rasti pusiausvyrą tarp to, ką darau sau, ir ką darau aplinkiniams.
Trumpai tariant, tai mokėjimas būti savimi ir rūpintis savo interesais, tuo pačiu atsižvelgiant ir į partnerio, su kuriuo užmegztas ryšys, interesus.
15. Gyvybingumas. Gebėjimas būti ir psichologiškai jaustis gyvu. Psichoanalitikas Donaldas Winnicottas rašė, kad žmogus gali normaliai funkcionuoti, bet būti lyg negyvas. Apie vidinį apmirimą rašė ir prancūzų psichoanalitikas André Greenas.
16. Gebėjimas susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti. Tai mokėjimas nuoširdžiai liūdėti, jausti sielvartą dėl to, ko negalime pakeisti. Mokėjimas priimti savo ribotumą ir apgailestauti dėl to, ką norėtume turėti, bet neturime.
Šie 16 psichinės sveikatos elementų kiekybiškai skiriasi, kiekvienam žmogui būdingos skirtingos jų proporcijos. Tačiau bendrąja prasme šiame sąraše išvardyti gebėjimai yra esminis psichoterapijos tikslas. Be abejonės, atsižvelgiant į asmenines kiekvieno kliento ar paciento savybes. Žinoma, išvardyti psichinės sveikatos rodikliai nėra griežtas etalonas, greičiau orientyras, kurį, beje, kiekvienas turi teisę pasirinkti pats. Juk kalbama apie labai subtilius dalykus. O ir pati N. McWilliams, paklausta, kas gi vis dėlto yra norma, juokdamasi atsakė: „O, jei tik aš žinočiau!“
www.DELFI.lt
