„Mano tėtis visada gyveno šia diena: eidavo, sutikdavo ką nors, prakalbindavo – ir iškart užsidegdavo naujomis idėjomis, sumanymais”, – praėjusį šeštadienį Anykščiuose kalbėjo inžinierius programuotojas Tadas Gabriūnas, prisimindamas savo tėvą architektą Vytautą Gabriūną (1930-1992).
„Mano tėtis visada gyveno šia diena: eidavo, sutikdavo ką nors, prakalbindavo – ir iškart užsidegdavo naujomis idėjomis, sumanymais”, – praėjusį šeštadienį Anykščiuose kalbėjo inžinierius programuotojas Tadas Gabriūnas, prisimindamas savo tėvą architektą Vytautą Gabriūną (1930-1992).
Jis kartu su motina Eleonora Gabriūniene ir žmona Jūrate lankėsi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, kur drauge su anykštėnais popietėje „Spinduliavęs dvasiniu pakilumu…” prisiminė ir pagerbė savo tėvą, kuriam šiemet būtų sukakę 80 metų.
Pasak E. Gabriūnienės, jos vyrui Anykščiai visą gyvenimą buvo traukos, meilės ir pagarbos centras. Jaunam architektui buvo tik 28-eri, kai Liudiškių kalvoje, virš rašytojo Jono Biliūno kapo, 1958-aisiais iškilo pirmasis jo kūrinys – senovinės pilies kuorą primenantis antkapinis paminklas. Projektuotojo artimieji iki šiol prisimena, kad paminklo autorius nemėgęs jam prilipusio „Laimės žiburio” vardo, bet savo kūriniu buvęs patenkintas ir prie jo daug kartų vis užsukdavęs.
Po kelerių metų, 1961-aisiais, V. Gabriūnas parengė ir globojo rašytojo A. Vienuolio kapo sutvarkymo ir paženklinimo paminklu projektą. Prie šio rašytojo atminimo jis grįžo po poros dešimtmečių, kai, artėjant A. Vienuolio gimimo 100-osioms metinėms 1982 metais, Anykščiuose susirūpinta pastatyti paminklą rašytojui.
Būtent V. Gabriūnas tuomet iš kelių svarstytų alternatyvų parinko ir apgynė Šventosios upės pakrantę, kur vietoj buvusios gyvenamos sodybos suprojektavo naują skverą ir jame įkomponavo sėdinčio A. Vienuolio skulptūrinę kompoziciją. Pagal jo projektą tuo metu buvo pastatyta ir originalios konstrukcijos muziejaus saugykla su parodų sale, kur šiuo metu eksponuojami Stanislovo Petraškos akmens tapybos kūriniai.
Prisimindami V. Gabriūną, anykštėnai apgailestavo, kad liko neįgyvendintas dar vienas jam itin svarbus projektas. Šis architektas buvo parengęs Arklio muziejaus Niūronyse pastatų komplekso projektą, laikydamasis etnografinių tradicijų. Tačiau projektuotojas tuo metu nerado kompromiso su Arklio muziejaus kūrėju prof. Petru Vasinausku, norėjusiu vien tik raudonų plytų mūro pastatų, todėl nė viena iš idėjų išvis nebuvo realizuota.
Vis dėlto architekto žodis Niūronyse lemtingai nuskambėjo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Būtent V. Gabriūno kaip Lietuvos jojimo federacijos pirmininko ir žirgų sporto teisėjo iniciatyva etnografinė šventė „Bėk bėk, žirgeli!” pasipildė sportinių varžybų elementais, kuriuos saugo iki šiol, o pats architektas buvo pirmasis tokių varžybų komentatorius.
Kaip prisiminė bene paskutinis iš anykštėnų su V. Gabriūnu bendravęs buvęs rajono kultūros skyriaus vedėjas Stasys Siaurusaitis, jau ligoninėje sutiktas ligos prispaustas architektas 1992-aisiais guodėsi likęs pamirštas ir niekam nebereikalingas. „Tačiau kai aplink vis matau, kiek visur jo paliesta, kur prisidėta, – man jis vis dar gyvas”, – sakė S. Siaurusaitis.
Muziejuje saugomą V. Gabriūno akvarelių su Anykščių vaizdais rinkinį po prisiminimų popietės papildė architekto ir menininko šeimos padovanotas jo piešinys su žiemišku peizažu.
