Gegužės 7-ąją, antradienį, iš Anykščių Vainuto link Antano Baranausko keliu riedantis arklio kinkinys atsisveikino su Aukštaitija ir tęsia kelionę Žemaitijos laukais. Juo Vainuto link keliauja ekipažas, kartojantis prieš 160 metų, 1853-ųjų pavasarį, vykusią būsimojo poeto ir vyskupo 18-mečio Antano Baranausko (1835–1902) kelionę iš gimtinės į pirmąją darbovietę.
Arklio kinkinys iš Anykščių – jau Žemaitijoje
Gegužės 7-ąją, antradienį, iš Anykščių Vainuto link Antano Baranausko keliu riedantis arklio kinkinys atsisveikino su Aukštaitija ir tęsia kelionę Žemaitijos laukais. Juo Vainuto link keliauja ekipažas, kartojantis prieš 160 metų, 1853-ųjų pavasarį, vykusią būsimojo poeto ir vyskupo 18-mečio Antano Baranausko (1835–1902) kelionę iš gimtinės į pirmąją darbovietę.
Šiai sukakčiai skirtas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei jo skyriaus Arklio muziejaus istorinis žygis arklio traukiamu vežimu „Antano Baranausko keliu pas žemaičius“. Nuvažiavę daugiau kaip 150 kilometrų, trečiadienį keliautojai iš vežimo žvalgosi po Raseinių kraštą.
Savaitę per Lietuvą važiuojančiame ir tokio žygio idėją skelbiančiame vežime, virš kurio plevėsuoja šventės „Bėk bėk, žirgeli!“ vėliava, nuolat važiuoja patyręs kiekvieno iš 7 šalies rajonų vadeliotojas ir vienas iš Arklio muziejaus muziejininkų. Anykščių ir Ukmergės rajonų keliais važiavo Egidijus Musteikis, Jonavos ir Kėdainių rajonus kirto Audrius Laskauskas, Raseinių ir Tauragės krašte iš vežimaičio dabar žvalgysis Mindaugas Karčemarskas, o penktadienį Tauragės ir Šilutės rajonų keliais žygį užbaigs Raimondas Guobis.
Važiuodami vis labiau sužaliuojančiais laukais, jie ne tik žvalgosi po apylinkes, bet ir vis paskaito A. Baranausko prieš 160 metų rašyto dienoraščio fragmentus. 1853 m. pradžioje baigdamas Rumšiškių raštininkų mokyklą, kur mokėsi dvejus metus, ir ten pasitikdamas 18-ąjį gimtadienį, jaunasis anykštėnas A. Baranauskas ėmė rašyti dienoraštį. Jame jis aprašė mokslų Rumšiškėse pabaigą, pirmąją raštininko darbo praktiką Kaune, grįžimą namo pasimatyti su artimaisiais ir, žinoma, savo įspūdžius, patirtus pakeliui į Vainutą, kur valsčiaus raštinėje jam buvo skirta raštininko padėjėjo kėdė.
Pasakodamas apie pirmą tokią tolimą savarankišką kelionę, dienoraštyje jis paminėjo 18 vietovių bei labiausiai įsiminusius faktus. Vėliau tuo pačiu keliu iš Aukštaitijos į Žemaitiją A. Baranauskas 1853–1858 m. dar ne kartą važinės, išsiruošęs apsilankyti tėviškėje Anykščiuose ar grįždamas į darbą Raseiniuose, Sedoje ar Skuode, paskui keliaudamas į studijas Varnių kunigų seminarijoje. Pusantro šimtmečio išlikę šie A. Baranausko rankraščiai dabar saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraščių fonde.
Šio senojo dienoraščio į kelionę pašaukti Anykščių muziejininkai po 160 metų vėl žvalgosi į Lietuvą iš arklio traukiamo vežimo ir semiasi naujų įspūdžių. Antai Ukmergėje stabtelėjęs Egidijus Musteikis buvo pavaišintas tuo, kuo buvo įprasta vaišinti keliautojus XIX a. – alumi ir sūriu, o dovanų gavo skėtį – mat pro Ukmergę keliavusiam A. Baranauskui anuomet per lietų jį čia teko pirkti. Šėtoje Audrių Laskauską nustebino moteris, laukusi pakelėje su maišu cukrinių runkelių arkliui…
Kelionės metu kasdien vyksta žygio dalyvių susitikimai su pakelės miestų ir miestelių bendruomenėmis, mokiniais ir muziejininkais: Kavarske, Vidiškiuose, Ukmergėje, Bukonyse, Šėtoje, Kėdainiuose, Josvainiuose, Raseiniuose… Keliautojams net atrodo, kad kuo toliau nuo Anykščių juda istorinis kinkinys, tuo plačiau pasklidusi žinia apie jo kelionę, tuo labiau jis laukiamas, tuo gausesniu būriu bendruomenėse sutinkamas ir palydimas tęsti kelionę.
O gegužės 10-osios popietę Šilutės rajono Vainuto miestelyje žygio dalyvių lauks iškilmingas sutikimas su Šv. Mišiomis už A. Baranauską, su parodomis ir Šilutės krašto meno kolektyvų koncertais.
