Joninės (Rasos)

Kasmet
apie birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia
naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota.
Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę.
Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono
varduvėmis.

Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno
rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos
vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių
verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad
gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu.

Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo
baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų.
Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų.
Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų
spėdavo ateitį.

Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos
surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus,
kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas
sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas
pasivolios rasoje.

Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už
šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos
kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau
apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.

Kaip rasti paparčio žiedą?

Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta
paparčio žiedas. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo
manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali
girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta
paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.
Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką
jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį
po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį
šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę
ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos
skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios
miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti.
Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad
jo nepamestum.

Kiti burtai

Jaunimas Joninių naktį šokinėdavo per laužą. Buvo
manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę
rankomis, jie šiemet susituoks.

Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą
paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad, jei vainikai išsiskis –
mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo.
Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei
vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar
šiais metais nesusiras vyro. Merginos naktį burdavosi ir iš žolynų.
Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje (myli, nemyli arba
jei porinis skaičius – susiras porą, jei neporinis – dar ne).

Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama
prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto
pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu
pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus
valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas.

Kaip sveikinti Jonus?

Vardas Jonas žinomas ne tik Lietuvoje, bet visame
pasaulyje: Latvijoje – Jānis, Rusijoje – Ivanas, Anglijoje – Johnas
(Džonas), Prancūzijoje – Jeanas (Žanas), Ispanijoje Juan (Chanas).
Lietuvoje iki šiol išklikęs paprotys Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo
vainiką ir girliandas. Girliandomis papuošiamos Jono ar Janinos namų
durys, kiemo vartai, vainikas prikalamas ant durų ar pakabinamas ant
durų rankenos. Prie durų rankenos galima prikabinti ir dovanėlę. Į
vainikus įpinama ir gėlių: bijūnų, jazminų ar kt. Jonų ir Janinų namai
būdavo puošiami naktį, kas niekas nepamatytų, bet kartu puošėjai ir
norėdavo būti pagaunami, kad gautų iš Jonų vaišių.