Atminimo kambarys primins legendinį fotografą Izidorių Girčį (Nr.16, 2019-02-26)

Vasario 28 dieną, ketvirtadienį, Anykščių L. ir S.Didžiulių viešosios biobliotekos rūsyje bus atidarytas Lietuvos fotografijos veterano, Anykščių krašto metraštininko Izidoriaus Girčiaus (1903–1989) muziejus – atminimo kambarys.

 2017 metų liepos 22 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai fotografo I.Girčio fotografijų archyvą (apie 60 000 kadrų) perdavė fotografijos mėgėja ir tyrėja  Irma Girniukaitytė – Randakevičienė. Bibliotekos renginių organizatorė Vaida Jucienė ,,Anykštai” sakė, kad bibliotekininkai, gavę  Izidoriaus Girčio sūnaus Viliaus pritarimą, nusprendė, jog fotoaparatu „užrašyta” Anykščių krašto istorija turi būti plačiai prieinama, todėl nutarė įrengti I. Girčio kambarį – edukacinę instaliaciją.
,,Lietuvos kultūros tarybai dalinai finansavus parengtą projektą (11 000 eur.), buvo įkurta erdvė, skirta I. Girčio atminimui.

Projektas neapsiribojo tik erdvės įrengimu: jo įgyvendinimo laikotarpiu buvo surengtos 6 fotografijos meno kūrybinės- praktinės dirbtuvės. Menotyrininkas Tomas Ivanauskas skaitė 6 paskaitas apie Anykščių krašto fotografijos istoriją. Projektas  Idėjų laboratoriją  leido papildyti fotografijai skirta įranga: foto negatyvų skeneriu, programine įranga skenuotoms fotografijoms apdoroti, fotografiniais fonais, apšvietimo elementais”, – pasakojo V.Jucienė.
Menotyrininkas T.Ivanauskas fotografo I.Girčio tarpukario veiklą Lietuvoje tyrinėjo rašydamas bakalauro darbą.
,,Didžiausias atradimas buvo tai, kad  I.Girčys tarpukario Kaune buvo vienas svarbiausių ir produktyviausių spaudos fotografų. Prieš pradėdamas tyrimą aš maniau, kad jo vaidmuo bus epizodinis, kad jis bus vienas iš daugelio fotografų, tuo metu dirbusių Kaune, tačiau tyrimas parodė, kad jis pagal savo reikšmę ir aktyvumą buvo antras po geriausiu to metu fotografu laikomo Vytauto Augustino. Jo produktyvumas buvo didžiulis. Iš fotografijų skaičiaus matyti, kad jis beveik visą laiką skyrė fotografijai. Tai patvirtina ir šeimos nariai, sakydami, kad fotografija jam buvo svarbiausia, kad nuo ankstyvo ryto jis lėkdavo fotografuoti saulės tekėjimą. Ši aistra išliko ir atvažiavus į Anykščius. Anykštėnai juk žino, kad jis beveik niekada nesiskyrė su fotoaparatu”, – pasakojo I.Girčio gyvenimą tyrinėjęs anykštėnas.
Pasak T.Ivanausko, fotografas I.Girčys pasižymėjo ne tik kaip fotografas.
,,Antras labai svarbus atradimas – tai jo straipsniai, kuriuos jis rašė laikraštyje ,,Amatininkas”. Straipsniuose jis kvestionavo svarbiausias to meto fotografijos problemas – fotografų neprofesionalumą, lietuviškų fotoateljė trūkumą. Jis siekė, kad fotografai, kaip ir kiti amatininkai, turėtų laikyti egzaminus. Jis norėjo glaudesnio fotografų ir verslininkų bendradarbiavimo ir kad verslas padėtų įkurti fotografų profesionalų draugiją, ją palaikytų finansiškai. Jo pasisakymai buvo pakankamai aštrūs. Neprofesionalius fotografus jis vadino ,,peckeliais” ir pan.. Turint omenyje, kad tuo metu Lietuvoje dar tik formavosi reportažinė fotografija, Girčio tekstai buvo labai aktualūs. Jis suvokė tas problemas ir tai darė ne kažkokių savo ambicijų vedamas, bet tik dėl fotografijos. Taip pat reikia pabrėžti, kad Girčys niekada niekur nesimokė, rašyti išmoko pats, tačiau to straipsniuose nesijaučia. Mintys formuluojamos logiškai, sklandžiai, įtikinamai, pateikiami faktai ir pan.. Aišku, jaučiamas šioks toks nacionalistinis požiūris, agitacija lietuviams palaikyti lietuvius, o ne kitataučius, tačiau niekur nėra demonstruojama neapykanta – jis tai pateikia labai diplomatiškai.
Ir man buvo labai keista, kad niekas iš Lietuvos fotografijos tyrinėtojų iki manęs nebuvo aptikęs šių straipsnių, kurie yra išties unikalūs. Ir būtent dėl šių straipsnių Girčio vardas buvo įrašytas į Lietuvos fotografijos istoriją menotyrininkių Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės sudarytoje knygoje ,,Camera obscura – Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945”.
Būtent dėl jau įvardytų priežasčių Girčys yra labai reikšminga figūra bendrame Lietuvos fotografijos istorijos kontekste. Aišku, anykštėniškas periodas, kai I. Girčys dirbo „Anykštos“ pirmtako „Kolektyvinio darbo“ redakcijoje, jau nėra toks svarbus Lietuvos mastu, tačiau be galo svarbus Anykščiams, nes tai yra tiesiog vaizdinė Anykščių enciklopedija”, – sakė menotyrininkas T.Ivanauskas.
Menotyrininko T.Ivanausko įsitikinimu, fotografo I.Girčio atminimas turėtų būti įamžintas platesniu šalies kontekstu.
,,I.Girčio atminimo kambarys (nevadinčiau to muziejumi ) yra puiki iniciatyva, tačiau manau, kad taip pagerbti Girčį yra mažiausia, ką galima dėl jo padaryti. Manyčiau, kad tai turi būti tik pradžia, skleidžiant žinią apie jį visoje Lietuvoje. Kambarys, atminimo lenta, jo įrašymas į Lietuvos fotografijos istoriją, archyvo nuskenavimas ir visa kita yra labai puiku, tačiau norėtųsi, kad jo dvasia jaustųsi Anykščiuose. Aš turėjau idėją sukurti keletą jo skulptūrų su fotoaparatais, įvairiomis pozomis ir jas pastatyti įvairiose Anykščių vietose. Jau esu apie tai kalbėjęs su skulptoriumi Mykolu Sauka. Taip būtų galima perteikti mintį, kad Girčys yra visur ir visus fiksuoja, bet, aišku, tam reikalingos lėšos”, – apie savo sumanymus pasakojo T.Ivanauskas.
Menotyrininkas T.Ivanauskas taip pat mano, kad fotografo I.Girčio palikimu turėtų rūpintis ne biblioteka.
,,Aš nesu už tai, kad jo negatyvai būtų saugomi bibliotekoje, kuri neturi tam reikalingų sąlygų. Jei būtų mano valia, aš negatyvus perduočiau Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kur jais tikrai būtų gerai pasirūpinta. Jie būtų visi nuskenuoti, sukataloguoti ir prieinami visiems”, – pastebėjo T.Ivanauskas.