Du vaikus su žmona Reda auginantis Giedrius Šiukščius įsitikinęs, kad vaikai nėra kliūtis nei siekti karjeros, nei keliauti.
Anykščių miesto centro seniūnaitijos seniūnaitis, Anykščių „Aikido centro“ ir AB „Lietuvos draudimas“ grupės vadovas Giedrius Šiukščius – dviejų vaikų tėtis, todėl artėjantis sekmadienis – Tėvo diena – jau devynerius metus jam yra ypatingas.
Apie tėvystę, vaikus, tradicijas ir vertybes – „Anykštos“ pokalbis su G. Šiukščiumi.
Svarbiausia – visiems
susitikti
Tėvo diena gausioje šeimoje užaugusiam Giedriui, visų pirma, yra buvimas kartu. Pirmiausia – su savo vaikais, o paskui – ir su tėvais, dviem sesėmis ir broliu.
„Tėvo dieną švenčiame per visas šeimas – nuo senelių iki savo namų. Visada važiuojame į kaimą sveikinti mano tėčio, žmonos Redos tėčio kapą aplankome. Išskirtinės tradicijos neturime – mūsų tikslas – susitikti, pabūti kartu. Kartais sunku viską suderinti, nes vienu metu norime ir pas mano tėtį suvažiuoti, ir namuose ryte drauge pabūti“, – apie pirmąjį birželio sekmadienį jų namuose pasakojo G. Šiukščius. Pats, kaip teigė, savo atžalų – devynmečio Ąžuolo ir šešiametės Liepos – visuomet būna pasveikintas, tačiau dovanų nesureikšmina.
„Visada miela, kai vaikai pasveikina. Svarbiausia, kad jie neužmiršta ir jiems tai rūpi. Pradžiugina atvirukas ar piešinys tiek Tėčio dienos proga, tiek ir kasdienybėje“, – vaikų dėmesiu džiaugėsi G. Šiukščius.
Buvimas su šeima yra vertybė
Šiuolaikiniai tėčiai, atrodytų, daugiau laiko, nei anksčiau, praleidžia su savo vaikais, pareigomis su antrąja puse dalijasi, neskirstydami darbų į vyriškus ir moteriškus. G. Šiukščius teigė, kad jų šeimoje būtent taip ir yra, tačiau mano, kad visais laikais buvo ir yra visokių tėčių: vieniems gyvenimo prioritetas yra vaikai, šeima, o kitiems – kiti dalykai.
„Tikrai nepalikau žmonos vienos sauskelnių keisti. Džiaugiuosi, kad ir Reda mane į tai įtraukė. Tos akimirkos – irgi tam tikra patirtis, be kurių gyvenimas būtų tuštesnis. Man šeima yra esminis gyvenimo prioritetas visomis prasmėmis“, – sakė G. Šiukščius, su būsima žmona susipažinęs dar mokykloje, kuomet jis buvo dvyliktoje klasėje, o ji – vienuoliktoje, nors abu yra 1986 metais gimę bendraamžiai.
„Taip nutiko, kad metus draugystę kūrėme per atstumą, nors kiekvieną savaitgalį grįždavau į Anykščius, arba Reda važiuodavo į Vilnių. Kai Reda įstojo į Vilnių studijuoti, pradėjome gyventi kartu, o prieš trylika metų susituokėme. Visada svarstėme, kad kada nors grįšime čia gyventi. Gimus Liepai, šį klausimą iškėlėme iš esmės – arba dabar, arba niekada. Tad penkerius metus gyvename čia“, – prisiminė pašnekovas, kuris tikino, kad nuo Anykščių niekada neatitolo, nes ir judviejų su žmona tėvai – anykštėnai.
Vaikus svarbu įtraukti į savo veiklas
G. Šiukščius tiki, jog, norėdamas vaikams kažką perduoti, palikti, privalai su jais praleisti kuo daugiau laiko, įtraukti į savo veiklas, parodyti pasaulį, tam tikrą gyvenimo modelį.
„Manau, iš to jie ir susikrauna pagrindą savo gyvenimui. Kuo daugiau abu tėvai įsitraukia, tuo daugiau vaikai iš jų pasiima. Mes vaikus dažnai vedamės į Redos įkurtą glampingą (stovyklavietę gamtoje su visais patogumais „TekaTeka“, esančią šalia Šventosios upės – aut. past.), kartu dirbame. Jei jie tiesiog žaidžia, vis viena mato mus dirbančius kartu. Pavyzdžiui, gaminant baldą, Ąžuolą kviečiu kartu važiuoti į gamyklą, gaminti jį kartu. Esame kartu buvę ir mano darbe. Darbdavys organizuoja šeimos dienas, kur vaikus galima supažindinti su tėvų atliekamu darbu. Tai paprasti dalykai – nuo vinies įkalimo, bulvių sodinimo pas senelius sodyboje iki kūčiukų kepimo prieš mūsų mylimiausias šventes“, – kaip vaikus įtraukia į savo veiklas, pasakojo G. Šiukščius.
„Esame labai paprasti žmonės ir stengiamės gyventi tvariai. Nors gyvename bute, gamtoje praleidžiame daug laiko. Tai įpareigoja ir pats Redos verslas. Mėgstame maudytis upėje, minti dviračius, eiti į mišką, čiuožinėti rogutėmis, žygiuoti, keliauti, piknikauti – net ir per pietų pertrauką. Mylime gamtą, ir tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių grįžti su šeima čia“, – kalbėjo ne vieną šalį su vaikais aplankęs pašnekovas, sakydamas, jog kelionės – geriausia investicija į vaikų ir šeimos ateitį. Jis pasakojo, kad jo šeima turėjo tradiciją keliauti ten, kur sukant gaublį atsitiktinai pataikydavo pirštu.
„Su vaikais keliones renkamės atsakingiau – kartais šalių saugumo aplinkybės viršija mūsų drąsą. Visada stengiamės keliauti visi keturi ir tam nepertraukiamai skiriame tris–keturias savaites, kad aplankytume visą valstybę. Nemėgstame ilgai gulinėti ir poilsiauti – mūsų kelionių arkliukas yra žygiai, gamta, muziejai, architektūra. Kitaip tariant – pažinimas“, – sakė G. Šiukščius.
Džiaugiasi galėjęs matyti kūdikystę
G. Šiukščius, kuris abu kartus pasinaudojo suteiktomis mėnesio vaiko priežiūros atostogomis, tikino, jog tai – bene geriausia jo gyvenimo patirtis, tačiau ar taip turėtų pasielgti visi vyrai – nemano.
„Manau, kad yra tikslinga pasirinkti – šeimos pačios turėtų nuspręsti. Nesu už prievartinį mechanizmą, bet esu absoliučiai už, kad tėčiai pabūtų su savo vaikais ir juos paaugintų, nes taip atsiranda ryšys, kuris tęsiasi ilgus metus, tai yra gyvenimo patirtis, kurios jokioje mokykloje negausi. Aš turėjau progos vieną mėnesį su vaikais pabūti ir man tas mėnuo buvo dovana. Mes skaitėme knygas – kol vaikus migdydavom, perskaitėm visą krūvą pasakų, knygelių. Tai buvo ne darbas, o atostogos. Labai džiaugiuosi tuo laiku“, – pasakojo pašnekovas.
„Aš sakau, kad žmogus yra laimingas tada, kai nori į darbą, o iš darbo – grįžti namo. Džiaugiuosi, kad tą gyvenime turiu. Niekada nesu sulaukęs jokios pastabos iš draugų, aplinkinių, kad per daug būnu su šeima. Galbūt yra priešingai – žmonės palaiko ir išskiria tai kaip vertybę. Gal, dar kai buvome studentai (su žmona esam senamadiški, kartu – jau 20 metų), buvo kalbinimų, kad geriau kažkur „nuvarom“. Bet sukūrėme šeimą, tvirtą ryšį ir tai, kaip pasirinkau – nesigailiu“, – kalbėjo G. Šiukščius, kuris bene pirmasis iškėlė netvarkingų vaikų žaidimų aikštelių problemą Anykščiuose, yra seniūnaitis aktyvus bendruomenės narys.
Vienas didžiausių malonumų – skaitymas
Pasiteiravus, ar turi tradicijų, ritualų šeimoje, kurios būtų tik vaikų ir tėčio, G. Šiukščius pasakojo, jog vienas svarbiausių šeimos vakaro ritualų nuo vaikų kūdikystės yra skaitymas.
„Nėra vakaro, kad Ąžuolas su Liepa neprašytų paskaityti. Be abejonės, kiekvienas renkasi savo knygas. Jei nusivėliname ir nelieka laiko knygai, turime didžiausią nusivylimą, kurį sprendžiame LRT vakaro pasakos pagalba. Ąžuolas šiuo metu beprotiškai susižavėjęs Hariu Poteriu, Narnijos kronikomis. Liepa renkasi vis skirtingas knygas iš namų vaikų bibliotekos.
Aš pats skaitau penktą ryte (daugiausia saviugdos knygas, toliau – nuo kovos menų filosofijos iki „Žiedų valdovo“ trilogijos), Reda – prieš miegą. Nors dažnai asmeninius vakaro skaitinius pakeičia skaitymas vaikams. Reda kartais juokiasi, kad skaitau miegodamas. Skatiname skaityti ir vaikus, kad jie matytų mus su knyga, – pasakojo dviejų vaikų tėtis. – O tradicijos gimsta natūraliai. Aš su sūnumi einu į aikido treniruotes, kurias pats vedu. Nuo ketverių metų kartu ten keliaujame. Bet daugiausia dalykų vis tik darome visi keturi.“
G. Šiukščius sakė, kad visa jų šeima yra „didžiųjų švenčių fanatikai“, o labiausiai patinka šv. Kalėdų metas, kuomet visi kartu savaitę gali atostogauti, puošti eglutę, kepti sausainius. Per šv. Velykas Šiukščių šeimyna važiuoja parsivežti vandens iš šaltinio, drauge ir Jonines švenčia.
„Kartais matau, kad žmonės nori pabūti vieni – be savo antros pusės, be vaikų, išvažiuoti su draugais. Aš tokio poreikio nejaučiu. Mūsų draugai yra šeimos draugai – visi kartu ir susitinkame“, – kalbėjo G. Šiukščius.
Seneliai anūkais rūpintis neprivalo
G. ir R. Šiukščių vaikams yra svarbus ryšys ir su seneliais – su jais jie mielai leidžia laiką. Tačiau pora įsitikinusi: seneliai anūkais rūpintis neprivalo, dėl to pas juos leisti vasarų be tėvų niekada nelieka.
„Seneliai vaikus labai myli, visada priima, visada palepina. Bet mes su žmona esame tokios nuostatos, kad seneliai turi savo gyvenimą, jie nėra tam, kad saugotų mūsų vaikus, kol pramogaujame. Stengiamės patys būti kartu. Vaikai tuo buvimu ypatingai džiaugiasi, o seneliams – tam tikras rūpestis, jie anūkus labai saugo – kad tik plaukas nuo galvos nenukristų, – juokėsi Giedrius bei prisiminė savo santykį su tėčiu. Jis buvęs šiltas, tačiau kitoks, nei jo paties su savais vaikais.
„Mano pasirinktas modelis toks, kaip aš įsivaizduoju šeimą. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, niekada nieko netrūko, mūsų santykiai visada buvo šilti. Bet laikmetis diktavo savo. Žiūrėdamas į savo tėvus, kurie sovietiniais laikais augino keturis vaikus, matau, kiek jie savęs atidavė darbui. Jie rūpinosi ir savo tėvais, ir vaikais, daržais… Bet dėka jų pastangos, jų pavyzdžio, aš gavau tas vertybes – darbštumą, užsispyrimą, siekį, rūpestį šeima. Gyvenime man pasisekė, kad turėjau galimybę susikurti tai, ką turiu. Būti su vaikais, skirti jiems daugiau laiko ir puoselėti santykį, – jau galbūt šiek tiek kitokį. Kiti laikai, kitos galimybės“, – kad gali daug dėmesio skirti šeimai, džiaugėsi G. Šiukščius.
Reikia leisti rinktis patiems
Pašnekovas sakė, kad jam svarbiausia, jog vaikai užaugtų gerais žmonėmis, o visi kiti dalykai ateina per pastangas, užsispyrimą, ryžtą.
„Tai persipina su daugeliu vertybių – pati meilė aplinkai, pasauliui, gamtai, geranoriškumas, pagarba vieni kitiems, aplinkiniams. Draugiškumas, bendrystė, žmonių artumas. Tai gyvenime yra svarbiausia. Materialūs pasiekimai yra antraeilis gyvenimo pasiekimas. Labiausiai vaikams norisi perduoti, kad jie gyvenime darytų tą, ką patys nori daryti, kas jiems keltų džiaugsmą. Kai žmogus daro tai, kas jam kelia džiaugsmą, jis visada bus pozityvus, gerai nusiteikęs, draugiškas ir pasieks savo tikslus“, – įsitikinęs pats ne viena veikla užsiimantis G. Šiukščius bei sakė, kad vaikams nei jis, nei žmona savo nuomonės neprimeta, jau dabar jiems leidžia rinktis patiems.
Nusprendę neturėti vaikų, praranda daug
G. Šiukščiaus klausėme, kaip jis vertina žmonių apsisprendimą neturėti vaikų, ypač argumentuojant, kad vaikai trukdo siekti tikslų, keliauti?
„Tai – mano subjektyvi nuomonė, bet galvoju, kad tie žmonės daug praranda. Vaikai netrukdo nei kelionėms, nei veikloms, nei karjerai, su jais galima daryti viską. Ir priešingai – jie daug ko išmoko, praturtina gyvenimą. Su vaikais esame keliavę įvairiose šalyse – nuo JAV iki Japonijos – automobiliu, autobusu, traukiniais, lėktuvais ar kitaip. Turime tradiciją – po kelionės, kai Ąžuolą atitraukiame nuo mokslų, jis įsipareigoja ne tik pasivyti praleistus dalykus, bet ir paruošti pristatymą savo klasei apie kelionę.
O turėti vaikų ar neturėti – kiekvieno apsisprendimas. Jei žmogus sąmoningai apsisprendė, kad nori susilaukti vaikų, manau, šeima yra laiminga, tvari, jai skiriamas pakankamas dėmesys. Per nenorą turbūt šie dalykai nebus gražūs ir geri. Tai vertinčiau atsargiai, tikrai neteisiu tų žmonių apsisprendimo. Bet jie gyvenime praranda labai daug.
Tačiau nežinau, ar vaikai turi būti mums skolingi, ar senatvėje mums turi atnešti stiklinę vandens. Dirbdamas žmogus gali užsidirbti, susimokėti už senelių namus, o gal jų ar išskirtinės pagalbos ir nereikės, būsi sveikas senatvėje. Kad kažkas tave išlaikys senatvėje, prižiūrės, rūpinsis – tai yra prasta motyvacija turėti vaikų. Nemanau, kad jie turėtų jaustis skolingi. Lygiai taip pat ir tėvai neturėtų jaustis išskirtinai įsipareigoję vaikams sukurti materialią gerovę. Jiems reikia padėti moralinį gyvenimo pagrindą, per kurį visus materialius dalykus susikurs patys“, – kalbėjo dviejų atžalų tėtis G. Šiukščius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
